Aš Žydrūnė. Gimiau rugsėjo 3 d., aplink mano kaklą buvo apsivijusi virkštelė, aš žengiau pirmuosius žingsnius rugpjūčio 13 d., pradėdama savo kelią su skaičiumi 13, kuris lydėjo mane iki kol pradėjau suvokti kaip bristi iš Kančios spiralių, kaip valyti savo Karmą (kai pradėjau suvokti kokie yra besikartoanjys aspektai, kai pradėjau mokytis gilių pamokų, pradėjau gydyti protėvių liniją).
Buvau smalsus vaikas, ramus ir geras, skaičiau knygas aukštyn kojomis, norėjau būti mokytoja. Aš užaugau kaime, gamta, gyvūnai, buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Aš visada tikėjau Magija. Nuo pat vaikystės galvoje kūriau aplink save šviesos burbulą, bet tada nesuvokiau, kad tai vizualizacija, ji vyko intuityviai.
Kai man buvo 17 metų netekome tėčio. Jis buvo dingęs 3 mėnesius – ir per tą laiką man atsivėrė aiškus matymas – pradėjau sapnuoti ryškius, aiškius, sąmoningus sapnus.
Aš turiu be galo daug sąsiuvinių su sapnais… Praradimo skausmas mane degino ilgus metus. Pamiršau Džiaugsmą ir Šviesos Burbulą… Turėjau gilų depresinį sielvarto periodą, per kurį kentėjau nuo nemigos ir destruktyvių minčių. Meldžiau, kad Jis ateitų pas mane į sapną paskutinį kartą, atsisveikinti. Ir vieną naktį Jis atėjo į mano sapną, apkabino mane, veide švietė ryški šypsena. Jis leido man suprasti, kad Jo kelionė jau prasidėjo – ten, kur labai ryški Šviesa ir besąlyginė Meilė. Per tą laiką dar labiau suintensyvėjo sapnai, dauguma jų buvo labai baisūs…
Bet net blogiausiais momentais aš nenustojau tikėti Magija. Aš žinojau, kad ji kažkur slepiasi…
Atvykau į Vilnių prieš beveik 16 metų, čia mokiausi, dirbau. Meilėje – tiek, kiek stengiausi, visada atrodė, kad per mažai duodu, bėgiodavau aplink visus, kad tik jiems patikčiau ir įtikčiau… Bet dažniausiai jaučiausi nemylima. Radau paguodą alkoholyje. Aš žinau, kas tai yra, kai smegenys yra „išplautos“ nuo alkoholio… Aš keisdavau darbus (esu jų pakeitusi 10), negalėjau rasti savo vietos. Bet aš visada norėjau ir stengiausi turėti geresnį gyvenimą. Tuomet tikėjau, kad gimiau po nelaiminga žvaigžde, ir aš tiesiog nieko negaliu padaryti dėl to. Bandžiau tiek, kiek galėjau, bet atrodė, kad vis atsirandu netinkamu metu netinkamoje vietoje.
Tačiau aš nenustojau tikėti Magija. Atrodė ta Magija manyje, ta Dieviškumo Kibirkštis manyje, vertė mane kopti į kalnus, kuriuos pati stačiausi prieš save – bet tada dar to nesuvokiau…
Vieną žiemą prasidėjo nemiga, kuri truko beveik 3 metus… Sėdėjau nešvariame balkone su šiurkščiu pleduku ir spoksojau į žvaigždes. Naktis apgaubdavo mane savo tamsoje ir aš žvelgdama į ją tiesiog žinojau, kad ten kažkas yra daugiau, ko dar nesuprantu. Nakties Magija mane įkvėdavo išgyventi dar vieną dieną. Aš buvau prislėgta, man buvo depresija. Dažnai kildavo minčių iššokti iš balkono, bet aš negalėjau leisti sau mirti tokia apgailėtina mirtimi. Įsivaizduodavau, kaip turėčiau mirti – „jei tai būtų iš balkono, tuomet kaip knygoje Andrew Davidson – Chimera“, – nusijuokdavau, užgesindavau trečią cigaretę ir nueidavau pamėginti miegoti. Naktis mane saugojo, aš jaučiau jos Magiją. Negėriau jokių vaistų, liūdesys mane įkvėpė, rašydavau tekstus, kupinus skausmo ir nepasitenkinimo. Tačiau mano emocinė būsena labiau išryškėdavo ir iškildavo į paviršių, kai išgėrdavau alkoholio – buvau isteriška, pikta, agresyvi…
Aš nebežinojau, ką daryti, nekenčiau savęs ir savo kūno. Alkoholis ir greitas maistas nutūpė ant kūno (emocinis valgymas), aš pykau ant savęs. Tuomet pradėjau eiti į sporto salę. Po kelių savaičių pradėjau jausti, kad vis tik aš esu dar gyva…
Didesnė Magija prasidėjo, kai būdavau visiškai viena, pradėjau labiau rūpintis savimi ir pradėjau teikti pirmenybę sau, o ne kitiems. Dažniau sakydavau „ne“ ir pradėjau daryti tai, kas man patinka – eidavau pasivaikščioti, eidavau į jaukias senamiesčio kavines, pradėjau kurti tekstus su džiaugsmo kibirkštimis…
Ir tada pasirodė JIS. Iš pradžių jis labai erzino, nesupratau, kas Jis ir ką reiškia ši keista trauka, kurią jaučiau. Po kelių mėnesių bendravimo staiga pro mus praskriejo ugnies liepsna. Ir ta liepsna įsikūrė mumyse… Nieko nesupratau, laikas sustojo… Mūsų Sielos atpažino viena kitą, ir tai buvo didžiausias šokas mano gyvenime. Stiprus elektrinis Sielų Kontraktas. Pradėjo skrieti daug Deja Vu, aiškių matymų, keistų vibracijų ir kvapų. Mačiau save jo akyse, tai buvo toks nuostabus jausmas, tačiau tuo pačiu metu ir gąsdinantis. Maniau, kad išprotėjau. Bet tada nesupratau – kad prasidėjo mano transformacija, mano dvasinis atsibudimas.
Bet tada aš nežinojau, kad pabudimas į šiek tiek aukštesnį sąmonės lygį yra labai skausmingas, neapsakomai nuostabiai keistas procesas, per kurį beveik nemiegojau ir nevalgiau – intensyviausias periodas truko tris mėnesius. Per šiuos mėnesius buvau pilna energijos, bet po to jaučiausi labai pavargusi, galėjau miegoti ištisą savaitę. Per tris mėnesius patyriau daug praeitų gyvenimų pamatymų / suvokimų, savo praeities refleksijų (buvo kaip plokštelės sukimas atgal, it prieš mirtį pasakoja, kad būna), buvau kituose kūnuose, kitose dimensijose, ateityje…, viskas atrodė netikra.
Tuo metu visi mano energertiniai centrai (čakros) atsivėrė, patyriau Kundalini pakilimą / pabudimą, aš jaučiau keistus simptomus. Visus juos – kuriuos aprašiusi čia: Dvasinio atsibudimo simptomai
Aš nieko nežinojau apie tai, kas vyksta, buvau labai sumišusi ir išsigandusi, maniau, kad išprotėjau, ir kad tai alkoholio ir mano negatyvių minčių pasekmė. Bet tai buvo pirmieji žingsniai link skaidrios AŠ realybės.
Vieną rytą aš prabudau savimi. Tai buvo rytas, kai pasijaučiau pirmą kartą tokia laisva. Nuėjau į balkoną. Saulė švietė į mane užpildydama kiekvieną tarpą many. Mano vidinė saulė švietė kaip niekad anksčiau. Vėjas pasiemė visas abejones ir mano šypsena buvo didesnė už vandenyną.
Aš sapnavau, kad paskandinau… Tas sapnas buvo labai stiprus, tačiau nebuvo nieko stebuklingo, tai buvo tiesiog toks grynas jausmas, kad aš buvau AŠ kaip niekada anksčiau. Bet tada aš nežinojau, kad tada aš miriau sapne, kad pradėčiau gyventi kitokį gyvenimą ant Žemės… Kundalini gyvatė pakilo nuo mano kojų iki galvos ir sprogo šviesa, kuri buvo tokia ryškiai balta, tyra – besąlygiška Meilė. „Tadadda“, – gyvatė man pasakė, – „labas, sveikinu, vaike, pasveikink aukštesnį sąmonės lygį“. Ir tada aš to iki galo nesupratau, tiesiog verkiau, tai buvo pačios stipriausios patirtos energijos mano gyvenime.
Po Kundalini pabudimo prasidėjo šokas, depresija, aš pradėjau sirgti. Skydliaukės sutrikimai, virškinimo sutrikimai, migrena. Supratau, kad mano kūnas ir mintys nebegali priimti nieko gyvūninės kilmės. Per tą laiką patyriau daug streso, nemigos, tapau empatiška ir labai jautri, patyriau keletą panikos priepuolių, supratau, ką reiškia socialinis nerimas. Bet buvo ir magiškų dalykų – supratau, kad turiu gilų ryšį su gamta, susidraugavau su keliais gyvūnais, kai kurie buvo tikri, kai kurie ateidavo į sapnus, kai kuriuos tik pajausdavau. Supratau, suvokiau, sukūriau ryšį su Dvasios gyvūnais, Angelais, Sielos Vedliais, Protėviais.
Mano „senoji versija“ buvo ištrinta iš kompiuterio – iš mano smegenų; ir procesai, Kelionė dar vyksta, aš esu savo 7-uose metuose transformacijos. Žmogaus kūnas keičiasi kas 7 metus. 7 metų ciklo metu visos mūsų ląstelės atsinaujina, šis ciklas taip pat apima dvasinę transformaciją.
Aš atsisakiau blogų įpročių, pakeičiau negatyvų mąstymą ir vidinį dialogą, atradau meditaciją, vandens terapijas. Tai buvo ilgas procesas, reikalaujantis disciplinos, ir poilsio, daug kantrybės ne tik man, bet ir aplinkiniams.
Per šį laikotarpį patyriau daug Deja Vu, aiškių matymų, sapnavau daugybę ryškių sapnų, patyriau ką reiškia minčių materializavimasis, mačiau daug beprotiškų sinchronizacijų, turėjau kelis pykčio priepuolius, suvokiau kas yra energijos ir informacijos gavimas. Stebėjau Visatos ženklus, pamačiau, kokias vidines emocines žaizdas ir blokus turiu, supratau, kad man reikia daug darbo, kad juos paleisčiau ar išgydyčiau. Turėjau daug programavimo, emocinių meilės traumų, daug vidinių konfliktų ir baimių (ir tebeturiu! bet esu progrese! evoliucijoje – kaip ir Tu!)
Aš sekiau savo vaivorykšte, kuri pasirodydavo mano sapnuose. Ėjau labai ilga spirale, perėjau kelias Tamsias Sielos Naktis (dvasines depresijas), patyriau daug Sielos Sutarčių.
Aš žinau, kad jei kas nors turėtų stebuklingą lazdelę, tai nepadėtų išvalyti Karmos ir blokų – manau, kad reikia dirbti su savimi, gilintis į save, daug ką suprasti, suvokti. Karmą išmokus – atsiveria Dharma. Tu tiesiog atsibundi joje.
Tu atsakysi į savo svarbiausius klausimus pats – jeigu klausysi Širdies. O ir į visus klausimus nebūtinai reikia atsakyti…
Aš visada buvau jautri, tačiau po dvasinio atsibudimo aš supratau, kad aš esu empatiška, ir galiu matyti „kiaurai“ žmogų – matau per visus jo sluoksnius, jo tikrąją formą, jo Šviesą, žmogų be kaukių. Turiu naturalią dovaną suprasti žmonių elgesio priežastis, o tai taip pat padėjo man įveikti savo asmeninius blokus.
Mano pirmoji Gimtis įvyko 1988 m. rudenį, antroji – 2016 m. rudenį, trečioji – 2021 m. rudenį, ketvirtoji – 2022 m. vasarą. Tai skirtingi procesai, ilgos istorijos, kurios kviečia knygas rašyti… (parašysiu!:)) Trumpai – po tų stiprių tarnsformacinių patyrimų prasiplėtė mano mąstymas ir aura – gebu perleisti daugiau energijos per save – sustiprėjo perduodamas energetinis gydymas, pradėjau transliuoti Šviesos Kalbą, pradėjau labiau bendradarbiauti su Arkangelų, Šviesos būtybių, Pakylėtojų Mokytojų energijomis, dar labiau sustiprėjo mano ekstrasensoriniai ir psichiniai gebėjimai.
Kad Gimti – man reikėjo tūkstantį kartų kažką paleisti, tūkstantį kartų numirti. Skaudėjo beprotiškai. Iki Sielos Gelmių, fiziškai, emociškai, energetiškai, mentališkai, dvasiškai. Tai buvo mano stipriausi patirti skausmai per mano visą gyvenimą. Tūkstantį kartų miriau – DABAR laikas Gyventi.
AŠ ŠIANDIEN
Mano pabudimas, programų / apsąlygojimų valymas nesibaigė, tai nenutrūkstantis procesas. Aš mokausi, augu ir tobulėju kasdien, daugiausiai skaitau knygas ir mokausi, šoku, būnu, kuriu. Aš gilinuosi ir toliau į save ir mokausi suteikti erdvę didesniam augimui. Ir man tikrai patinka ši kelionė, nors iš pradžių ji buvo labai sunki.
Šiandien aš gyvenu su atvirumu, pasitikėjimu, pasidavimu, ir priėmimu ir jaučiu ryšį su visu Gyvenimu ir Visata, su Tikruoju Autentišku Aš, Kūrėju / Šaltiniu / Dievu. Aš dabar turiu dvasinių priemonių, su kuriomis augti galima produktyviau, aiškiau ir smagiau.
Aš išmokau besąlygiškai mylėti savo unikalią asmenybę, atsižvelgdama į visus savo pomėgius, mąstymo būdą, su visomis savo duotybėmis, kurios prieš tai man buvo tarsi… prakeiksmas.
Aš turiu savo ritualus, mėgstu kakavą ir ilgus pasivaikščiojimus, myliu gamtą, auginu daug žaliuojančių augalų.
Iššūkiai ir kova mano gyvenime sukūrė patirtį ir įžvalgą, supratimą ir realų poreikį keistis. Visata, Kūrėjas – mano kūrybiniai partneriai. Ir smagiai, žaisdama nardau Perlinėje Šviesoje…
Tu su manimi?
Neriam į tą Viesulą surasti Tavo vaivorykštės!
Neriam į Perlinės Šviesos Vandenyną – nusiplauti tų sluoksnių, kurie nėra apie Aš…Kad galėtum atsibusti savo sapne – savo Gyvenimo Žaismingame Šokyje!
Namaste ~
Flow In Glow | Žydrūnė
Flow In Glow | Žydrūnė 