Mano istorija

Aš Žydrūnė. Gimiau rugsėjo 3 d., aplink mano kaklą buvo apsivijusi virkštelė, aš žengiau pirmuosius žingsnius rugpjūčio 13 d., pradėdama savo kelią su skaičiumi 13, kuris lydėjo mane iki kol išsivaliau savo Karmą (kol suvokiau sąmoningai besikartojančius aspektus, kol išmokau gilias pamokas; gydžiau protėvių liniją). Buvau smalsus vaikas, ramus ir geras, skaičiau knygas aukštyn kojomis, norėjau būti mokytoja. Aš užaugau kaime, gamta, gyvūnai, buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Aš visada tikėjau Magija. Nuo pat vaikystės galvoje kūriau aplink save šviesos burbulą, bet tada nesuvokiau, kad tai vizualizacija, ji vyko intuityviai.

Kai man buvo 17 metų netekome tėčio. Jis buvo dingęs 3 mėnesius – ir per tą laiką man atsivėrė aiškiariagystės duotybė – pradėjau sapnuoti ryškius, aiškius, sąmoningus sapnus. Aš turiu be galo daug sąsiuvinių su sapnais… Praradimo skausmas mane degino ilgus metus. Turėjau gilų depresinį sielvarto periodą, per kurį kentėjau nuo nemigos ir destruktyvių minčių. Meldžiau, kad Jis ateitų pas mane į sapną paskutinį kartą, atsisveikinti. Ir vieną naktį Jis atėjo į mano sapną, apkabino mane, veide švietė ryški šypsena. Jis leido man suprasti, kad Jo kelionė jau prasidėjo – ten, kur labai ryški Šviesa ir besąlyginė Meilė. Per tą laiką dar labiau suintensyvėjo sapnai, dauguma jų buvo labai baisūs… Bet net blogiausiais momentais aš nenustojau tikėti Magija. Aš žinojau, kad ji kažkur slepiasi.

Atvykau į Vilnių prieš 15 metų, čia mokiausi, dirbau. Meilėje – tiek, kiek stengiausi, visada atrodė, kad per mažai duodu, bėgiodavau aplink visus, kad tik jiems patikčiau ir įtikčiau… Bet dažniausiai jaučiausi nemylima. Radau paguodą alkoholyje. Aš žinau, kas tai yra, kai smegenys yra „išplautos“ nuo alkoholio… Aš keisdavau darbus, negalėjau rasti savo vietos. Bet aš visada norėjau ir stengiausi turėti geresnį gyvenimą. Tuomet tikėjau, kad gimiau po nelaiminga žvaigžde, ir aš tiesiog nieko negaliu padaryti dėl to. Bandžiau tiek, kiek galėjau, bet atrodė, kad vis atsirandu netinkamu metu netinkamoje vietoje. Tačiau aš nenustojau tikėti Magija.

Vieną žiemą prasidėjo nemiga, kuri truko beveik 3 metus… Sėdėjau nešvariame balkone su šiurkščiu pleduku ir spoksojau į žvaigždes. Naktis apgaubdavo mane savo tamsoje ir aš žvelgdama į ją teisiog žinojau, kad ten kažkas yra daugiau, ko dar nesuprantu. Nakties Magija mane įkvėdavo išgyventi dar vieną dieną. Aš buvau prislėgta, man buvo depresija. Dažnai kildavo minčių iššokti iš balkono, bet aš negalėjau leisti sau mirti tokia apgailėtina mirtimi. Įsivaizduodavau, kaip turėčiau mirti – „jei tai būtų iš balkono, tuomet kaip knygoje Andrew Davidson – Chimera“, – nusijuokdavau, užgesindavau trečią cigaretę ir nueidavau pamėginti miegoti. Naktis mane saugojo, aš jaučiau jos Magiją. Negėriau jokių vaistų, liūdesys mane įkvėpė, rašydavau tekstus, kupinus skausmo ir nepasitenkinimo. Tačiau mano emocinė būsena labiau išryškėdavo ir iškildavo į paviršių, kai išgėrdavau alkoholio – buvau isteriška, pikta, agresyvi…

Aš nebežinojau, ką daryti, nekenčiau savęs ir savo kūno. Alkoholis ir greitas maistas nutūpė ant kūno (emocinis valgymas), aš pykau ant savęs. Tuomet pradėjau eiti į sporto salę. Po kelių savaičių pradėjau jausti, kad vis tik aš esu dar gyva…

Didesnė Magija prasidėjo, kai būdavau visiškai viena, pradėjau labiau rūpintis savimi ir pradėjau teikti pirmenybę sau, o ne kitiems. Dažniau sakydavau „ne“ ir pradėjau daryti tai, kas man patinka – eidavau pasivaikščioti, eidavau į jaukias senamiesčio kavines, pradėjau kurti tekstus su džiaugsmo kibirkštimis…

Ir tada pasirodė JIS. Iš pradžių jis labai erzino, nesupratau, kas Jis ir ką reiškia ši keista trauka, kurią jaučiau. Po kelių mėnesių bendravimo staiga pro mus praskriejo ugnies liepsna. Ir ta liepsna įsikūrė mumyse… Nieko nesupratau, laikas sustojo… Jis yra antroji mano Sielos pusė, Sielos dvyniu vadinama. Mūsų Sielos atpažino viena kitą, ir tai buvo didžiausias šokas mano gyvenime. Pradėjo daug Deja Vu, aiškių matymų, keistų vibracijų ir kvapų, aš buvau kitoje dimensijoje, viskas atrodė netikra. Mačiau save jo akyse, tai buvo toks nuostabus jausmas, tačiau tuo pačiu metu ir gąsdinantis. Maniau, kad išprotėjau. Bet tada nesupratau – kad prasidėjo mano transformacija, mano dvasinis atsibudimas.

Bet tada aš nežinojau, kad pabudimas į aukštesnį sąmonės lygį yra labai skausmingas, neapsakomai nuostabiai keistas procesas, per kurį beveik nemiegojau ir nevalgiau – intensyviausias periodas truko tris mėnesius. Per šiuos mėnesius buvau pilna energijos, bet po to jaučiausi labai pavargusi, galėjau miegoti ištisą savaitę.

Tuo metu visi mano energertiniai centrai (čakros) atsivėrė, patyriau Kundalini pabudimą, aš jaučiau keistus simptomus… Aš nieko nežinojau apie tai, kas vyksta, buvau labai sumišusi ir išsigandusi, maniau, kad išprotėjau, ir kad tai alkoholio ir mano negatyvių minčių pasekmė. Bet tai buvo pirmieji žingsniai iš matricos, pirmieji žingsniai link skaidrios realybės, kurioje aukštas sąmonės lygis…

Vieną rytą aš prabudau savimi. Tai buvo rytas, kai pasijaučiau pirmą kartą tokia laisva. Nuėjau į balkoną. Saulė švietė į mane užpildydama kiekvieną tarpą many. Mano vidinė saulė švietė kaip niekad anksčiau. Vėjas pasiemė visas abejones ir mano šypsena buvo didesnė už vandenyną.

IMG_0154

Aš sapnavau, kad paskandinau… Tas sapnas buvo labai stiprus, tačiau nebuvo nieko stebuklingo, tai buvo tiesiog toks grynas jausmas, kad aš buvau AŠ kaip niekada anksčiau. Bet tada aš nežinojau, kad tada aš miriau sapne, kad pradėčiau gyventi kitokį gyvenimą ant Žemės… Kundalini gyvatė pakilo nuo mano kojų iki galvos ir sprogo šviesa, kuri buvo tokia ryškiai balta, tyra – besąlygiška Meilė. „Tadadda“, – gyvatė man pasakė, – „labas, sveikinu, vaike, pasveikink aukštesnį sąmonės lygį“. Ir tada aš to iki galo nesupratau, tiesiog verkiau, tai buvo pačios stipriausios patirtos energijos mano gyvenime…

Po Kundalini pabudimo prasidėjo šokas, depresija, aš pradėjau sirgti. Skydliaukės sutrikimai, virškinimo sutrikimai, migrena. Supratau, kad mano kūnas ir mintys nebegali priimti nieko gyvūninės kilmės. Per tą laiką patyriau daug streso, nemigos, tapau empatiška ir labai jautri, patyriau keletą panikos priepuolių, supratau, ką reiškia socialinis nerimas. Bet buvo ir magiškų dalykų – supratau, kad turiu gilų ryšį su gamta, susidraugavau su keliais gyvūnais, kai kurie buvo tikri, kai kurie ateidavo į sapnus, kai kuriuos tik pajausdavau. Supratau, kas yra dvasinis gyvūnas, angelai, Sielos vedliai, protėviai…

Mano „senoji versija“ buvo ištrinta iš kompiuterio – iš mano smegenų. Aš atsisakiau blogų įpročių, pakeičiau negatyvų mąstymą ir vidinį dialogą, atradau labiau vizualizacijas, meditaciją, dailę, vandens terapijas. Tai buvo ilgas procesas, reikalaujantis disciplinos, ir poilsio, daug kantrybės ne tik man, bet ir aplinkiniams.

Per šį laikotarpį patyriau daug Deja Vu, aiškių matymų, sapnavau daugybę ryškių sapnų, patyriau ką reiškia minčių materializavimasis, mačiau daug beprotiškų sinchronizacijų, turėjau kelis pykčio priepuolius, suvokiau kas yra energijos ir informacijos gavimas.

Stebėjau Visatos ženklus, pamačiau, kokias vidines emocines žaizdas ir blokus turiu, supratau, kad man reikia daug darbo, kad juos paleisčiau ar išgydyčiau. Turėjau daug programavimo, emocinių meilės traumų, daug vidinių konfliktų ir baimių. Aš sekiau savo vaivorykšte, kuri pasirodydavo mano sapnuose. Ėjau labai ilga spirale, perėjau kelias tamsias Sielos naktis / dvasines depresijas, patyriau daug Sielos karminių sutarčių, mano Sielos Dvynys, buvo mano didžiausias mokytojas, veidrodis, kuris ir padėjo pamatyti tuos visus limitus ir blokus manyje – visa tai kas skyrė mane nuo Meilės. Meilės sau.

Aš žinau, kad jei kas nors turėtų stebuklingą lazdelę, tai nepadėtų išvalyti Karmos ir blokų – manau, kad reikia dirbti su savimi, gilintis į save, daug ką suprasti, suvokti. Aš žinau, kad angelai negali Tau pateikti visų atsakymų, Tu atsakysi į savo svarbiausius klausimus pats – jeigu klausysi Širdies. O ir į visus klausimus nebūtinai reikia atsakyti…

Aš visada buvau jautri, tačiau po dvasinio atsibudimo aš supratau, kad aš esu empatiška, ir galiu matyti „kiaurai“ žmogų – matau per visus jo sluoksnius, jo tikrąją formą. Turiu naturalią dovaną suprasti žmonių elgesio priežastis, o tai taip pat padėjo man įveikti savo asmeninius blokus.

2021 m. įvyko trečia Gimtis – pirmąja vadinu savo Žemiškąją Gimtį, antroji buvo 2016 m. – o ši trečioji buvo tokio neapsakomo saldumo ir gaivos – kad dar nerandu žodžių aprašyti – bet greitu metu pasidalinsiu. Trumpai – būtent po šios Gimties aš pakilau į kitą sąmonės lygį, man prasiplėtė mano aura – gebu perleisti daugiau energijos per save – sustiprėjo perduodamas energetinis gydymas, pradėjau transliuoti Šviesos Kalbą, bendrauju su Šviesos būtybėmis, dar labiau sustiprėjo aiškaus matymo duotybė.

                                                                 AŠ ŠIANDIEN

Mano pabudimas tikrai nesibaigė, tai nenutrūkstantis procesas. Aš mokausi, augu ir tobulėju kasdien, daugiausiai skaitau knygas ir mokausišoku, būnu, kuriu. Aš gilinuosi ir toliau į save ir mokausi suteikti erdvę didesniam augimui. Ir man tikrai patinka ši kelionė, nors iš pradžių ji buvo labai sunki.

Šiandien aš gyvenu su visišku atvirumu, pasitikėjimu ir priėmimu ir jaučiu ryšį su visu gyvenimu ir Visata. Aš dabar turiu dvasinių priemonių, su kuriomis augti galima produktyviau, aiškiau ir net smagiau.

Aš išmokau besąlygiškai mylėti savo unikalią asmenybę, atsižvelgdama į visus savo pomėgius, mąstymo būdą, su visomis savo duotybėmis, kurios prieš tai man buvo tarsi prakeiksmas.

Aš turiu savo ritualus, mėgstu kakavą ir ilgus pasivaikščiojimus, myliu gamtą, auginu daug žaliuojančių augalų.

Iššūkiai ir kova mano gyvenime sukūrė patirtį ir įžvalgą, supratimą ir realų poreikį keistis.

Tu su manimi? Neriam į tą viesulą surasti Tavo vaivorykštės!

Namaste ~

Flow In Glow | Žydrūnė

%d bloggers like this: