Ramybė prasideda lėkštėje

Aš netoleruoju laktozės. Arba alergija pienui. Tai oficialu 110 % pagal mano, profesorės, google’ų search’ų specialistės analizes ir pusė metų trukusius nuodugnius ir negailestingus savo virškinimo sistemos tyrinėjimus.

Apie netoleravimą ir alergijas: http://meta.dizi.lt/programs/preview/alergijos-ir-maisto-netoleravimas-bbdde26d50c74d10fff588614185fea8

Pieno pramonė jau seniai teigia, kad gyvulinis pienas yra kalcio šaltinis, bet nuodugniau ištyrus, paaiškėja, kad pienas mums daro ne vien tik gerą įtaką. Gyvūnų pieno kalcis nėra absorbuojamas taip pat gerai, kaip augalinės kilmės šaltiniai, ir tai gali sukelti keleta pavojingų sveikatos problemų.
https://www.peta.org/living/food/reasons-stop-drinking-milk/

Arba – karvė man pasakė, kad mes, žmonės, esame vieninteliai žinduoliai geriantys kito žinduolio kūno skysčius. Ir kad mums reikalingas pienas – didelis mitas. Tiesiog evoliucijos bėgy mūsų organizmas prisitaikė prie gaunamų produktų, juk mes esame lengviausiai prisitaikantys prie kintančių sąlygų (čia ir mano, daktaro Širmulio hipotezės).

Globališkai, apie 70% žmonių nebegamina pakankamai laktazės*, po to kai nustoja būti maitinami motinų pienu. Genetiškai, kūdikiams reikia pieno – suaugusiems ne tiek daug. https://www.theguardian.com/lifeandstyle/2016/nov/21/should-humans-drink-cows-milk

Tai prašau, man kyšių – sūrelių, pieno kokteilių ar pieniško šokolado, nenešti. Negailėti. Neverkti. Judėti į priekį. Nesustoti ir neatsigręžti. Bet žiūrėti pačiam labiau ką dedi į burną. Ramybė prasideda lėkštėje – jeigu makaronus su grietinėle sumesi it kareivišką košę į savo mažą, sovietinių laikų skardinį bliūdą, ar dar blogiau – į plastmasinę lėkštę (tingiu plaut) – nereikės ir laktozės netoleruot ar alergiją turėt – su chaosu lėkštėje atitipens kartu ir pykinimas dėl blogo pasirinkimo, kuris nuguls įkaitusioj krūtinėj ir apneš mintis pilku ir šlykščiai skystu smalkių sluoksniu.
Ne, man kukurūzų trapučiai, aplieti 50% šokoladu – netinka. Ne, negaliu valgyt makaronų su pieno grietinėle, kurie yra lengvu mostolėjimu apibarstyti tarkuotu šviesaus atspalvio džiūgaujančiu sūriu. Netinka ir šviežias sūrio pyragas su išsprogusia, žavia vyšnia ant viršaus (vyšnią paimsiu, kibirą jų, ačiū). Netinka pieniški pistacijų ledai, švelnaus žalsvo atspalvio, kartu su grakščiais migdolais priešaky, kurie tetrokšta įšokti tau į burną. Netinka ir puri it debesies kraštas varškės užtepėlė su žalumynais, kurie kabo tau ant smagiai apskrudusio batono krašto tarsi vasaros lietingą rytą nuskinti banguojantys krapai. Netinka ir smagios juodos alyvuogės šokančios ant smeigtuko kartu su fermentiniu sūriu, kuris plonu sluoksniu apkabina vieną, kitą alyvuogę, joms besisukant „augo liepa“ rateliu… Netinka ir lengva varškė su mėlynėmis, kurios springsta šypsenomis…. Jos rangosi į burną ir pradeda krykštaut kartu su varške, nes tave nuodija…
Na, aš išsiverkiau, o tau gal bus receptukų šiek tiek.
Kartais trokštame to, ko negalime. Ir tai žinodami ir susikoncentruodami į tai su tuo mažyčiu priešdėliu „- ne“ įnešame į savo mąstymą ir į savo jaukias dienas daugiau negatyvumo. Ir diena pilka pasidaro ir tu nelėpsti kaip salotos lapas, gulintis ketvirta diena nevalgomas (vegetacinis rėžimas on). Galvok daugiau ką gali. Kai pameti „-ne“ pieno produktų skyriuj tada pradeda dygti nauji požiūriai kaip grybai po gero lietaus tavo pačio kiemo pievutėj.
Nes jei atsimerkiu labiau – ant stalo stovi ne tik pieno pustuštė stiklinė. Šalia dar yra ryžių sojų, avižų gėrimų, ir kitų arkliškų gėrybių.
Ir dar pažiūriu kas kitoj kelio pusėj. Nes stikline niekas nesibaigia.

Smalkes pašalint padės vanduo su citrina ir… gana gi ėst. Būk disciplinuotas arkliukas.
Klausykis savo kūno ir pažiūrėk, kas TAU tinka, net jei tai yra pieno ir pieno produktų alternatyva. Jei turi pašalinti pieną iš savo raciono tau trūks Vitamino D ir kalcio. Šių vitaminų yra tofu, migdoluose, lapinėse žalumynuose ir brokoliuose, yra ir riešutų miltų. Vitamino D yra kiaušiniuose, grybuose, lašišoje ir, žinoma, saulės spinduliuose.

Linkėjimai nuo Širmulio (aš – arklys), tegul alyvuogės vienos pasileidžia ir šoka valsą tau besikaitinant saulutėje. Šįkart – nors ir lyja, visada gali įsijungti lempą, ir pasėdėti kaip viščiukas po ja, arba gali pats būti… saule.

Ne viskas taip rimta, kaip tau atrodo. Bet į sveikatą reikia žiūrėti rimtai.

SALUT!

xx41
Linksmas kokosų gėrimas ir užkandis. Juokauju 😀

Žėrėkit, žiogeliai.

* Laktazė – laktozę skaidantis fermentas

Laimė

Pakalbėkime apie paslaptis. 

Tu jų neturi? Ar tikrai?

Pasislėpęs nuo visų ką veiki? Kuo būni kai niekas nemato?

Slepiamės nuo žmonių akių.

Visą dieną sporto klube pravedęs pamokas (tu – treneris), vakare virsti į  „dylerį“ – stumdai žolę kiemo vaikams. Tu ieškai kaip užsidirbti daugiau pinigų – tau jau nebesvarbu kaip. Visą dieną prasėdėjęs advokatų kantoroj penktadienio vakare virsti donžuanu. Eini į Vilniaus barus, prisiliuobi iki sąmonės netekimo, arba kai kada takeliu paruoštu ant gretimo stalo pasivaišini ir grįžti tik sekmadienio vakare. Savęs nepažįsti, savęs nekenti. Tam pačiam bare esanti apsimestinai aistringa šokėja, kuri rangėsi tau ant kaklo šiandien veda savo šviesiaplaukę trijų metų dukrytę į akropolį. Ji, už tavo netyčia paduotus 100 eu. padarys mergaitei šventę, kokios ji dar nebuvo turėjusi. Kai niekas nemato ji viena sau įsipylia taurę vyno. Išgeria. Niekas nemato – išgeria ir butelį. Vieną, antrą… „Apnuodytų minčių neapnuodysi labiau“ – sako – bet slepia tai ir nuo savęs. Net ir gyvendama viena slepia pilnus butelius nuodų po kriaukle, prie šiukšlių. O ne ten jiems ir vieta? Slepi mylimąjį. Slepi tūsus su nepažįstamais. Slepi meilužę. Slepi, kad savanoriauji. Slepi, kad tavo pilnos knygų lentynos seniai apdulkėjusios – tu net tų knygų neperskaitei, o perki naujas. Slepi, kad nebevalgai mėsos, nes tau gaila gyvūnų – „kaip tu nevalgysi mamos marinuotų vištienos sparnelių???“. Prisikemši per prievartą, tarsi šautuvą būtų kas įstatęs į smilkinį, ir paskui stebi, kaip kino filme, trykštančia srove plūstančią garstyčių ir grietinėlės konsistenciją sau iš burnos. Ir viskas kas aplink tave pradeda atrodyti kaip didelis vėmalas. Slepi nuo kolegių savo požiūrį, slepi po kapišonu savo rožines garbanas, slepi jausmus klasiokei (kaimynei, grupiokei, mokytojai, kolegei). Slepi savo tikrą žodį, kuris dar neištartas nugula visuomenės stereotipų kratiny. Slepi susižavėjimą, slepi šypseną, slepi nenorą gyventi, slepi tikras emocijas, noras padėti irgi pasislepia… Užsimerki ir skęsti visuomenės normose, tai  „ką gi žmonės pasakys?“.

Žinai, ką slepi, bet ar žinai kodėl?

Patys slepiamės už savo sutryptų aitvarų ir liekam paslaptis…

Kartais geriau nutylėti, kad ir sakinio vidury, atleisti, tam, kuris nesupranta. Kartais – geriau tiesiog atsitraukti.

Laikas nusivalyti storą slėpynių pudros sluoksnį nuo savęs, patraukt sau šautuvą nuo smilkinio, nušveist savo mintis su kūno šveitikliu (abrikosiniu, labai kvepia) it švitriniu popieriumi, ir sustoti. Pakvėpuoti gamta, nepardavinėti savęs, nekišt į save mėšlo, nenuodyt savęs, nesislėpti po „madinga“ kauke. Tada dar labiau sustoti.

Ir pakelti savo aitvarą. Jis visada su tavimi.

bbbs
Nida, 2017 m.

Žėrėkit, žiogeliai.

 

Mūzos

Kartais mūza taip trenkia su uodega, kad turi čia ir dabar rašyti – ankstyvą rytą, kai važiuoju pilnu autobusu žmonių ir net sunku išsitraukti užrašų knygutę – visgi pavyksta nuplėšt kampą popieriaus ir įsispraudus, kaip silkutė majonezo padaže su ananasais, keverzoju minčių lobynų vaivorykštę ar purvo trupinių šliuženą.

Kartais kai mūza jau snukučiu kutena, kaip tas pūkuotas ir mažas triušiukas – ir tik op, ir išslysta kaip žuvis, iš mažų vaikiškų rankų. Kartais pasiverčia besijuokiančia žavia kiaulaite ir nurūksta tau net nepastėbėjus  ir nespėjus atsisukt. Smeigtum ant iešmo, šašlykus užraugtum, bet kiaulyčių nevalgai… Kartais mūza atitipena taip palengva ir susiraito kaip katinas prie kojų kai siurbčioji arbatą vakare ir klausaisi tylos – pažiūri į tave, nusišypso ir būna su tavimi per visą naktį. Padeda visas žvaigždes sugerti ir jausmus užuosti, kurie dieną išsibarstė.

O kartais kviesk  nekvietęs – mūza neateina. Tada susikraunu lagaminą pilną smalsumo, draugiškumo, šypsenų ir užrašų knygučių ir traukiu į kelionę. Į mišką, prie upės, į kitą šalį, į kitą dimensiją, į požemius, į pievą, į kitą miestą, pas seną draugą, į atradimus, į nuotykius.

Ir žiūrėk! Mano mūza pradeda krykštaut! Mano mūza – džiaugsmas liūdesy besišypsantis kelionėje.

Ir visiškai nesvarbu, jei ir nedraugauji su mūzomis, ar gaudai medūzas (kaip kempiniukas) ar pokemonus vietoje jų. Kada paskutinį kartą buvai kelionėje?

Neeik tų pačių žingsnių kiekvieną dieną tuo pačiu keliu – tai neatves tavęs į kitą stotelę.

Eik gi pagaliau ir susikrauk lagaminą pilną liūdesio, smalsumo, drovumo ar tik triusikų (nes atrodo, dabar nieko daugiau ir nebeturi) –  visiškai nesvarbu. Svarbiausia norėk nerti į kelionę – tik keliaudamas surasi save.

20246180_1608842219134747_5826751315593764865_nO man naktis visada kvepia vyšniomis, bet su Juo – apelsinais. Kuo kvepia tavo naktis Tau?

 

Žėrėkit, žiogeliai, saldžių sapnų. ♥

Svogūnų laiškai

Dalinamės. Svogūnų laiškais.
Svogūnų laiškus ne taip sunku užsiauginti – randi svogūną – tekšt į vandens dubenėlį negilų – ir op jau po savaitės veši.
Rašau apie svogūnus jau penktą kartą, bet vis ištrinu, tai nusprendžiau tebūnie kaip yra – niekada nemokėjau kurti laimingos pabaigos – visada mano pasakoje princesė išsinarina kaklą ir iškrenta iš balkono ir užsimuša, o princas išsisuka koją ją begaudydamas, ir lieka raišu kupreliu.
Bet tokia ta realybė. Pasimojuot kardu neužtenka. Kad visos princesės būtų tavo. Ir neužtenka vien šypsotis – kad būtų visos durys atviros (ar langai).
Taip taip, atsidaryk PATS.
O va tekšt – ir auga svogūnas. Nieko nereikia tik lašelio vandens.
Visi pamišę dėl dailaus kūno, šiuolaikiniai laikai, sako, madoj. O kada madoj bus daili mintis ir dailus sėdėjimas su knyga rankoje, su kuria augi? O kada madoj bus ŽMOGIŠKUMAS?
O va, svogūnas apie tai negalvoja. Jis ŽALIAS.
Ir vis pagalvoju – ką kaip čia suspėti, kaip viską padaryti per dieną. Juk paroj man per maža valandų. O tereikia SUSTOTI.
Nom or not to nom. Ne, dar tegu paauga. Jam taip lengva augti.
O aš lyg ir užaugau – turiu memuarus galvoje kuriuos užrašius išeitų beveik fifty shades, bet labiau komedija ir daugiau tragedijos, ir dar kelionių daugiau, ir vyrų daugiau, ir moterų irgi. Ir svajonių, ir minčių daugiau. Na ok, ne fifty shades. Fifty thousand shades life of ME. Be tigro. Ne vandenyne.
Tai toks tas ir svogūnas. Jam niekas nerūpi.
Augti ir būti žmogumi, beveik parašyt savo alchemiką – nereikia apkeliaut pasaulio, kad atrastum save…
Oj. Tekšt. Kartais pasižiūriu į žmones, ir nesuprantu, kodėl jie nesupranta, kad gyvena tik vieną kartą?
Ir jeigu ištaškytų TAU smegenis kas nors TEKŠT (teroristai, ar ateiviai (bet ateiviai turbūt arba pagrobtų, arba paverstų zombiu)) – ar tu laimingas, kad gyvenai? Ką atradai savy, ar dar nori atrasti? Ar radai iš naujo savo mintis, savo svajones, kurios „veža“?
Tai va – tekšt ir yra. Princesė ant asfalto su princu. Ir svogūnas.
Ir tebūnie TEKŠT tavo svajonėms.
O svogūnui dzin – jis žalias.

Žėrėkit, žiogeliai, sustokit ir pagaudykit svajones.

Pykčio dieta

Taip, aš piktas.
21688325_1668073246544977_2667484272153877284_o

Bet pusryčiai – be pykčio.
Gyvenimas – be baimės.
Bet nebūsiu pikta 30 dienų, o paskui kas?  😀

Ar Jūs vienas iš tų pykčio pritvinkusių leisgyvių (neva veganas, neva sportuojantis, neva inteligentas, neva teisuolis 💯) kurie vaikšto ir taškosi pykčiu? Kaip tai atrodo – papasakosiu trumpai. Klausiate eko parduotuvėj kokia moliūgų aliejaus molekulinė sudėtis ir rėkiat ant vargšės mergaitės kodėl ji nežino, juk privalo!!!! Arba slankiojat lietingais vakarais po knygynus ir klausiat kokiu megztiniu buvo apsirengęs šis autorius kai knygą rašė.

– Autorė, – pataisyčiau.

– Patogiu matyt…,- numykčiau… O gal be jo? Ir tada blaškotės, pykstat, rėkiat, negu pasiemat periodinę elementų lentelę ar dominančios autorės biografiją, ar pasigūglinat apie nežinomą. Geriau gi išliet emocijas (mintyse kartojat). Arba gyvenat rutinoje ir kaltinat kitus, bet tik ne save. Ir brūžinadami savo barako sienas teršiat šlykščiais žodžiais jau ir taip užterštą orą, riaumojat pašnibždom ant tų – kurie nėra kalti dėl to, kad Jūs STOVITE VIETOJE. Shame, shame, shame (scena iš game of thrones).
Bet išduosiu paslaptį – emocijas reikia išmokt valdyti. Žalojat kitus, skraudžiat artimuosius, nemylit savęs.
Atsimerkti labiau. Neišeina? Išsikočiokit duše, neberykit ištisai, tada op espreso arba monsterio. Nes visada viskas prasideda nuo TAVĘS.

Salut.

Prisiminkit, nėra viskas taip asmeniška ar taip rimta – visada galima įkvėpti laaaaabiau ir būti ta šypsena lietingą rytą, kurios visiems piktiems taip trūksta.

Dandelijono šiknos sapnas

20376143_1612797622072540_5063704137624170551_n

Kai kurie žmonės tave lyg tuo baltu trinikliu ištrina kaip rašalo dėmę iš savų gyvenimų, vien todėl, kad Tu nustojai rodyti dėmesį, kurį Tu pirmas visada rodei. Įdomūs dalykai pradeda vykti, kai pagaliau Tu užsičiaupi. Pabandyk.
Einant gyvenimo laipteliais sutinki tuos žmones vėl kažkur minioje prekybos centre ir jie kaip praeities šešėliai įsispaudžia į tą pilką minią tavo akyse. Įdomu. Kad kai kurie žmonės tokie ryškus. Ir palieka įrašą sieloj su tatuiravimo mašinėle… Belieka apsipilti citrinų sultimis ir būsiu nematomas. Vienas griežia dantimis per miegus, kitas čepsi sėmkas prieš miegą, kitas žiūri į savo ridikėlių lysvę (žaliavalgis gi, „bet tapau, nes madinga, beeeee“)… Kitas gano karvę, su mintimi, kad „mano maistas apšiks tavo maistą, jėė“… Dar kitas žiūri į degtinės bonkę, ar alaus litrą („nu kas čia tokio, – suprask, apnuodyto supuvusiomis mintimis neapnuodysi labiau“). Na, eik kapstykis ir toliau savo bulvių košėj ar vemaluose, ar tuščių pažadų lėkštėj, ir skųskis, kas gi Tau belieka vienaragių ir atsigavusių žmonių būry. Ar žmonių vaikščiojančių „ne kūno, o raumens!!!“, nors eik ir dalink smegenis, bet ims ir pasidarys smoothie ar salotas…. Kas naudoja smegenis pagal paskirtį – neaišku. Emocinis intelektas pradedamas painioti su raumenų, skundimosi, tingėjimo intelektu bei priklauso nuo naujų skudurų kiekio bei alaus bokalų skaičiaus per savaitgalį. Nuo vis pasirodančių viešų pasiūlymų „vartokite narkotikus, kad atsivertų sąmonė“, pradedi suprast, kad smegenis ne tik užpila, bet ir išrūko ar išvalgo. Tada užbėgus greit pasisemt „išminties“ užklysti į „kokį tai mindfulnes mokymų jogistą“, kuris protingas ir išmintingas atrodo tol, kol nepradeda rėkt balsu savo video, kad „dievas, dievas, aleliuja, klaupiamės ir meldžiamės, viskas dievui“… Ir apie kokį dievą kalbėjo – neaišku. Bet gi mes visi „mindfulness“… Tai va, neapsisprendžiau, ar užsirašyt į tokius kursus, ar užšniot ko nors, ar sėmkų pakį nusipirkti. Tai atsiguliau į dandelijonų jūrą. Nes ką veikiu gyvenime? Gyvenu gyvenimą. Neužmiršk gyvent gyvenimo. Apvemk pats visus vienaragius ir pasidaryk savo vaivorykštę. Ar rūką ar urvą ar ką tik nori. Ir gali apvemt dar ir visus žmones kurie išpūtę akis pareiškia „aš gi esu aš, o kas tu?“, kurie painiojasi laku pripurkštose garbanose ir idealizmo mintyse ir dar su savo priaugintais kapliais baksnoja į tave – „būk savimi gi”, ar kurie elgiasi nepagarbiai ir klykia paskui tarsi pasiteisinimas būtų – „priimk mane koks esu“. O aš būsiu kuo noriu būti. Kad ir šikna! Po velnių! Aš šikna šiandien. Einam geriau pakalbėt apie juodą unitazą.
* Siūlymai išsivemti gana paklausūs nuo esamų situacijų. Jų kiekis gali skirtis.
* Narkotikai, alko ir shitty minds nebuvo vartojami.
* Niekas nenukentėjo. Liurbiai ir taip jau nukentėję.
* Ir nueik nupirkti man citrinų sulčių litrą.
* Paskaičiuok kiek kartų, jau skundeis, „koks sunkus antradienis“, ir nepastebėjai, kaip tavo norų pienę nusičiupo kažkas kitas. Arba – o ne – pienės gi nužydėjo!!!
* Jeigu perskaitei šitą tekstą – sveikinu, turėjai šiokią tokią protinę stimuliaciją šiandien.

To Flow (sroventi)

Tekėti, bėgti, sroventi, kilti, lietis, tvinti, plūsti, almėti, šlekėti, čiokšti, laisvai sklandžiai kristi.

Keliaujam visi. Vieni mažiau, kiti daugiau. Vieni į save, kiti nuo savęs, bet visi mes ieškom namų. O aš prisipylus pilnus sloikus smėlio ir akmenų, nutvėrus saulėlydžio gabalą ir susikišus visus jausmus užantin keliauju namo iš namų.

Ten kur tu, mano mylimas – ten namai.

Ar turi tokį stebuklingą draugą, su kuriuo susitikus myli patylėti? Su kuriuo būdamas jautiesi kaip tos batareikos įkištos krautis. Su kuriuo laisvė būti savimi, kvėpavimas, juokas ir pašokimas į orą įgauna magišką reikšmę, o kai pakalbi apie meilę – ir mistinę.
Linkiu tokio draugo.
Nenustok ieškoti, bet žinok – namai įžengia į tavo gyvenimą kai tu to mažiausiai tikiesi, ir sutinka tave mėšlo krūvoj, o ne kai sėdi banguotais plaukais (kai Ceveriūtė) su gėlėm už ausų.
Tekėk, bėk, srovenk, kilk ar krisk. Tik nepamiršk pagaut saulėlydžio su vynuogių pilna burna, nusirident iki ledų kioskelio (,- suprask nebe pirmos porcijos) ir skaniai juos valgant gaudyt vaivorykštes. Niekada nepraleisk progos išsivaliot smėly, pašokt į orą (55 kartus), įnert į fontaną pilną putų, stovėt keturiom (dėl nuotraukos, aišku gi), žvengt, žagsėt – ar ką tik nori – iš širdies.

Ir žodžių taip maža – kai jausmai panardę ir nusidažę saulėlydžio spalvomis kaip rasos lašai, kurie atsispindi vaivorykšte, nutūpia ant smilgų galiukų ir nurieda į ten, kur širdis. Ir pasidaro taip šviesu ir šilta, tarsi sėdėtum tarp tų cukrinės vatos gumulų danguje….

🌈 💙 💚 💛 💜 🌈

P.S. Neišeis srovent – prisimink – visada gali atslinkti oru. 😀

Apie dreifavimą

This is the post excerpt.

Dreifúoti:
1. Plaukti pavėjui arba pasroviui, kai inkaras pakeltas, bet neištrauktas ir velkasi dugnu;
2. Plaukti pavėjui arba pasroviui be variklio.

Vieni tai vadina „čia ir dabar“, kiti vadina tai vegetavimu, kiti tinginiavimu, dar atsiranda teigiančių, kad tai yra madinga – „kalnas ateis pas Machometą“, – sako, arba aš vadinu „filosofija nieko nedarysiu, aš lopas”. Dar kiti tai vadina „blogas debesis užplaukė, praeis, vėl švies saulė, vėl bus geri laikai bla bla bulls*it tralialia“. O aš sakau padreifuoti reikia kartais, galima nejučia ir kitą krantą pasiekti netgi artimesnį už tą, kuriame buvai. Bet trauk tuos inkarus, nors ir sunkūs, ir dreifuok į save, pasileisk ta šalta ar karšta srove kol pasieksi krantą mielą sielai… Gaudyk skanius momentus.
Ir kai nusibosta trankytis į akmenis, išlipi į krantą ir išdygsta vienas kitas, žmonėmis kurie vadinasi, o trečias dar patogiau įsitaiso tavo deny, apverčia tavo pasaulį, tau net nepastebėjus atima lovą, atima sažinę, plaučius, kepenis, kompasus sudaužo, paskui sudaužo ir tavo laivą į šipulius. Ir tai padaro su pusė šypsenos ir net nesukėlęs didelės audros. Viską kas tau liko atima ir dar patrypčioja pasišokinėdamas. Atima paskutinį tyro vandens gurkšnį, užsigert degtinei, ir nukinkuoja net neatsigręždamas su picos gabalu rankoj. Ir skanūs momentai išblėsta ir lieka tik tie trupiniai nuo traškučių ant lovos, kur nusivalė rankas, ir tos nelemtos picos kvapas mielesnis už visus denyje praleistus vakarus.
O tu gi visada buvai audros ir tamsūs dangūs, viesulai. Visada norėjai atnešti audras žmonėse. Bet tavo kompasas tarsi po gamtos katastrofos neberanda pietų. Neberanda nieko, tiesą sakant. Ir tu pats tarsi sudužęs kompasas. Nors turėjai būti audra…. „Audra gi aš, tornadas “, – rėki ir daužai savo galvą į savo nelemtos kelionės transporto priemonės liekanas. Ir ar mozaika nutįsusi iš savo rėmų, pametusi kontekstą, pasiklydus vertime ar kažkas pametęs savo tikrąsias formas ar bespalvis tekstas be skyrybos ženklų esi dabar – nebežinai. Nors ir nori varyt prieš eismą, nesvarbu, kad suvažinės, vis tik pasileidi pasroviui trankydamasis į povandenines šlykščias akimirkas….
Bet išmeta tave ant karšto smėlio į kitą krantą ir jauti po visu kūnu duriančius akmenis į šonkaulius. Jauti kraujo skonį burnoj, atsidūsti. Ir staiga atsimerki naujai. Atsiveria kito kranto vaizdas, mielai gniaužiantis kvapą, paukščių būrys gaudo tavo judesius ir kalnas šmė́ščioja horizonte su žalia žalia viršūne ir tos gėlės atrodo išsprogusios kažkokios, nes jų raudona juosta tokia pasakiškai ryški, galvojai – taip nebūna. Ir tada supranti – būtent tau to ir reikėjo. Būti išmestam iš savo laivo, kad pamatytum savo kalną. Ir tą skanų vėją cinamono skonio su braškėm pajaustum kartu su minčių laisvės prieskoniu.

Atsigręžk į žmones su kuriais būni, kam meluoji, ar meluoji? Su kuo būni, su kuo nori būti? Paklausk savęs, kaip nori mylėti ir ką nori mylėti? Ir kokios meilės nori TU? Nebesivilk dugnu, nebijok būti išmestas už borto, ar tas kuris išmeta. Ir vieną dieną šlykščiai karštą, kai kaupsis tamsūs lietaus debesys ir kils tavo audra, kažkas įsimylės tavo audras ir agresyvius vėjus. Ir pamatysi, kad esi ramus, saulėtas, žydras…..
Skanius momentus pasidarai pats. Tik reikia nepamiršti savo prieskonių ir šokt į nuotykių vandenynus pats gali.

(Gaudyk akimirkas, kartais po tų gamtos katastrofų nelieka gyvų… )

20728399_1630284310323871_3993606369080844669_n