Angelai ir kristalai

Aš visiškai netikėjau angelais. Aš tikėjau vaiduokliais, vampyrais, vilkolakiais, kempiniuku, minčių galia, tačiau angelai man kėlė juoką. Man angelas buvo ta statulėlė, graži, šviesi, stovinti ant palangės Kalėdų rytą. Tačiau tik išjautus „angeliškas“ energijas supratau kas tie angelai. Tai skirtingos aukštos vibracijos energijos kurios mums padeda. Mus saugo. Rodo kelią. Jaučiau tas energijas, tarsi stebinčias mane, tarsi kutendavo jų buvimas, oda pašiurpdavo. Bet tai būdavo labai labai geras jausmas, įelektrinantis, prabudinantis, nuotaiką pakeliantis.

Mane nuo labai seniai (2007 metų turbūt) lydėjo du skaičiai – 2222 ir 13. Kai buvo dvasinis atsibudimas aš pradėjau matyti besikartojančių skaičių daugiau – 1221, 1414, 1515, 1616, 2323, 1717, 1111, ir t.t. labai daug skirtingų vibracijų. Tai žinutės iš kosmoso, nešančios skirtingą informaciją. Tai vadinu „įtrūkimais matricoje“. Arba dar kitaip tai – angelų žinutės, Visatos žinutės, žinutės iš Aukščiausiojo Aš.

Man sinchronizacijas padėjo suprasti karmą, (13 karmos skaičius, yra ir kitokių), padėjo suprasti kur esu ir ką turiu daryti, įkvėpė mane, palaikė. Tam tikru gyvenimu momentu pagal situaciją pasirodę skaičiai stumdavo pirmyn, ar pateikdavo motyvaciją, kurią atrasdavau skaičių reikšmių aiškinimuose…

Vieną dieną kai dirbom su Taro kortomis su kliente pastebėjau vieną sinchronizaciją, tačiau nekreipiau labai dėmesio. Kitą dieną pamačiau dvi sinchronizacijas, kurios sukėlė įtarimą – pas mane nieko nevyksta gyvenime, ramuma mano žvaigždynuose… Ir staiga supratau – tos žinutės ne man, O JAI!!!!! Angelas atėjo per mane pas ją, kad galėčiau perteikti jai šią žinutę, kurią pamačiau per sinchronizacijas – dėl to, kad jis ją saugo, kad jis jau padeda eiti Meilės keliu, pažinimo ir atleidimo keliu. Kad jai priminčiau pasaulį, kurį buvo pamiršusi ir palikusi.

Atsikėliau kitą rytą, tuomet buvo Jaunaties pradžia. Labai geros energijos plaukė link manęs, jaučiausi tarsi šviesos rutulys būtų apglėbęs visą namą, kuriame buvau. Įsijungiau kompiuterį ir bandžiau suprasti, kaip galiu padėti jai. Turiu tokią super galią – naršau internete ir mane vis informacija pati „susiranda“…

Ir staiga kaip šilta vandens versmė mane perliejo, aš supratau! Tiesą sakant tai verčiau buvo jausmas tarsi stovėčiau po didžiuliu kriokliu, kurio šiltas vanduo taip „daužė“ į mane, kad vos laikiausi.

Kad išgyti reikalinga paleisti, atleisti…

Mano akys prisipildė ašarų, tai besąlyginė Meilė, kuri pabaksnojo man į violetinę spalvą ir internete parodė į angelą Zadkielį – supratimo, suvokimo, atleidimo angelą.

Mano mintys šokinėjo – sinchrozacijų žinutės; dvasingumo čakra (karūnos) yra siejama su violetine spalva; violetinė spalva – dvasingumas – ametistas; jai reikia gydančio akmenuko.

Tuomet už kelių minučių gavau žinutę, kad laimėjau 2 savaičių pamokų kursus mokytis jogą!

Tas rytas buvo magiškas. Jaučiau, kad kai atvira Širdimi duodu – tai sugrįžta.

Nors man energijos tos yra labiau ateiviškos, negu angeliškos, tačiau jos yra, ir kiekvienas turi savo supratimą apie tai, jeigu jomis tiki. Svarbiausia, kad tiki, ir atiduodi save visą į tą tikėjimą, tačiau esi atviras.

74627062_818114341977260_354533207934238720_n.jpg

Visata gali pateikti įvairių žinučių. Gali nusileisti angelas, ateivis sapnuose ar vizijose. Gali nukristi plunksna ant Tavo kelio kai vaikščiosi miške. Gali pradėti lyti žaibais akyse, gali pajausti tornadą ar vaivorykščių spalvų energijas savy. Gali pamatyti daug skaičių besikartojančių, gali pamatyti simbolių, kurie Tave palaikys ar pastūmės Tavo kelionėje.

Zadkielis neša žinią, kad žmogus yra laisvas, tačiau laisvei trukdo… karma. Tačiau tas žmogus gali pakeisti energijas, ir violetinė spalva padės. Mes galime pakeisti negatyvius aspektus siųsdami Meilę ten, kur anksčiau buvo liūdesys ir pyktis. Išgydyti Mintis, Kūną ir Sielą. Zadkielis padeda paleisti negatyvią praeitų gyvenimų karmą pažadindamas vidinę violetinę ugnį viduje.

Su delnais ištiestais delnais angelai nukreipia energijas ir aurą apgaubia violetinės spindulio lanku. Kadangi šis lankas „mirčioja“, jis išgarina neigiamas sąlygas. Jos tiesiog išnyksta iš širdies ir proto!

Tau reikia išdrįsti labiau klausyti savo Širdies ir intuicijos. Ir pats pradėsi pastebėsi ženklus, kurie yra savotiški ir yra tik Tau. Tau tereikia grįžti į save. Ir tuomet kaip ant danguje taip ir ant žemės bus.

Zadkielas sako: „Savo širdyje turiu alchemijos paslaptis. Pakvieskite jas, jei norite. Ir aš jas pateiksiu jums atsakydamas į jūsų prašymą“. Tad tik Tu turi galios uždegti ugny savy, ir tai padarydamas prikelsi kitas transformuojančias energijas. Prisimink, veiksmai, kuriuos darai fiziniame plane, turi realią įtaką Tavo dvasiniui „Aš“.

74645263_818114541977240_5068461528433295360_n.jpg

Kristalai visada įkūnija aukščiausią Dieviškojo tobulumo planą, ir kai mes meditacijos metu įsijaučiame į kristalus, mes galime gauti jų nurodymus, jų siūlomus galingus energetinius nusistatymus, jų gilų palaikymą ir išgydymą. Kaip ir angelai, akmenys yra „pasiuntiniai“, nešantys Dieviškus virpesių modelius į fizinę sferą žmonijos ir pasaulio labui. Su intencija kristalai gali būti užprogramuoti dirbti su Angelišku pasauliu. Su praktika kristalai padės pakelti vibraciją, kad pajaustume angelus patys.

Tu turi savas tiesas ir Tu turi laikytis savo tiesų, visi mes jaučiame pasaulį skirtingai… Angelai vaikšto pamainomis su Sielos vedliais, Sielos gyvūnais, protėviais, visų jų energija susimaišo su Žemės alsavimu, kosmoso gilumu, ir tuomet Tave gali aplankyti magiškos žinutės, kurios yra giliai mylinčios ir pakylėjančios. Svarbiausia kuo tiki. Kuo tiki Tu?

Namaste ~
Flow In Glow | Žydrūnė

 

BE RAŠTIŠKO LEIDIMO DRAUDŽIAMA NAUDOTI MANO BET KOKIUS TEKSTUS IR NUOTRAUKAS

Būti laukiniu ir šventu

Aš visada buvau tas žmogus, kuris stovėdavo nuošaly, mintyse tarsi vienišas paukštis, sukantis ratus aplinkui, kuriam vadovauja vidinė mėnulio šviesa, kuris bando rasti namus, bando rasti savo tiesą.

a.jpg

Aš kai pradėjau savo dvasinę kelionę maniau internetuose rasiu savo namus, tačiau aš rasdavau krūvą kalbų apie kitas dimensijas, kas antras sakinys buvo „vibruok aukščiau“, „rask savo misiją“, ir šioms kalboms kažko trūko… Vietoj to, kad būtų kažkas, kas mums padėtų išgyventi integraciją (tas žodis toks įdomus, skamba tarsi ateivis atskridęs bando pritapti prie žmonių, čia kaip iš Moby klipo „In this World“), padėtų surasti pusiausvyrą ir vientisumą, šiuolaikinis dvasingumas iš vienos pusės atrodo tokia vieta kur vien tik apšviestas blizgesys, aukšta vibracija – kitaip sakant vien tik amžinoji euforija. Žinoma, nėra nieko blogo naudoti dvasingumą kaip laimingą narkotiką, jausmą, gerą hobį ar vilties šaltinį. Ne visi gali susidoroti su tikrove, ir tai yra normalu. Mes visi esame skirtinguose augimo etapuose.

Mūsų žmonijos dvasingumo neigimas ir vengimas vyksta beveik visuose dvasiniuose keliuose – naujojo amžiaus, budizmo, ezoterizmo, okultizmo, induizmo, taoizmo, rytų ir vakarų misticizmo, net jogoje ir šamanizme. Visur, atrodo, kad žmonės save apgaudinėja, būkite „teigiami“, jie sako, „tik gera vibracija“, „pritrauk daugiau finansinės gerovės“, „sutelk dėmesį tik į laimingas mintis.“

Aš pavargau nuo to.

Aš pavargau nuo vengimo būti tikru.

Aš pavargau save „spausti“ į to dvasiško žmogaus įvaizdžio dėžę, kurioje vien tik nušvitimas ir nieko neskauda.

Aš pavargau nuo to dvasingumo, kuris sako kaip rengtis, ką galvoti, ką jausti.

Aš pavargau nuo teisimo ir nepalaikymo, kai žmogus būna jautrus ir pažeidžiamas, ir kai išsako savo jausmus atvirai.

Pavargau nuo dvasinio „ego“, kuris sako „taip geriau, tai labiau išsivystę, pažengę, evoliucionavę“.

Aš pavargau nuo spaudimo būti tobulu, ir spaudimo transformuoti savo purvą, kad pritaptumėme prie tų, kurie yra tos pačios „aukštos vibracijos“.

Aš pavargau nuo neva dvasiškų etikečių ir idealų, kurie sukelia nesaugumo jausmą ar gėdą.

Pavargau nuo toksiškų mokymų, kurie sustiprina traumas.

Aš pavargau nuo filosofijų, kurios smerkia kūno pojūčius ir aistrą.

Aš pavargau nuo dvasingumo, kuris kelia į viršų „šventumą“, bet atmeta „laukiniškumo“ idėjas.

Aš esu netobula. Aš darau klaidas. Aš turėjau daug ką išmokti nuo savo dvasinio kelio pradžios. Normalu būti netobulu. Normalu mokytis, sutikti kliūtis kely ir kristi; jausti kad bijai, ar jausti, kad esi chaosas ir netvarka; normalu jaustis pasimetusiam; normalu yra jaustis ir žmogišku ir Dievišku, normalu jaustis, kad esi vien tik žemiškas, ar kad esi labiau Dieviškas.

Dvasinis gyvenimas ant žemės gali būti ne toks populiarus, kaip vaikščiojimas ant vaivorykščių, bendravimas su angelais ar keliavimas į kitas dimensijas, tačiau žemiškasis dvasingumas yra būtinas labiau nei bet kada anksčiau. Be dvasingumo „įžeminimo“ jis tampa tarsi pūkuotas debesis, į kurį mes išeiname iš kasdienio gyvenimo. Vietoj to, kad išspręstume savo problemas, tai sukelia jų vengimą, neigimą. Tačiau mūsų problemų užkasimas po kilimu jų neišsprendžia. Jeigu dėmesys skiriamas tik „kylančiam dvasiškumui“ tai nepadės mums susidurti su šešėliais.

Mums reikia ir pakilti, ir nusileisti. Tik tada, kai nusileisime į paslaptingą mūsų psichikos sferą ir keliausime per tą tamsų mišką, mes galėsime pakilti.

Man giliausia dvasingumo forma tai tokia forma kuri siekia integracijos, pusiausvyros ir vientisumo. Aš turėjau kelis periodus per trejus metus, kai įlisdavau į tą pūkuotą debesį, tai buvo ir mano išsilaisvinimas ir mano kančia, nes kai žmogus nejaučia žemės po kojomis, nejaučia gerai savo kūno tuomet prasideda… panikos priepuoliai, socialinis nerimas, netgi „dvasinė depresija“. Todėl, jeigu norite pradėti „nerti giliau“ į save prisiminkite – pirmiausia turite tvirtai stovėti ant savo kojų, ant žemės.

Žemiškasis dvasingumas – tai visi mūsų gamtos aspektai – geri ir blogi, gražūs ir bjaurūs, šventi ir laukiniai. Tai yra visų mūsų gamtos pusių auginimas ir tyrimas: mūsų logika ir intuicija, mūsų protas ir siela, mūsų širdis ir kūnas.

Tikroji vidinė ramybė, vientisumas ir meilė ateina tada, kai sugebame būti su visa mūsų prigimtimi, ją suprasdami ir priimdami. Tikrasis dvasingumas, mano požiūriu, gali įkūnyti ir mūsų šventą ir laukinę prigimtį mumyse.

sss

Kad priimtumėte šventą ir laukinę savo prigimtį, reikia integruoti dvasinę praktiką su psichologiniu augimu ir gijimu. Jūs turite siekti ištirti savo pagrindinius įsitikinimus, sąmonės mąstymą, toksiškus įpročius, gynybos mechanizmus, šešėlius ir neapgydytas žaizdas – viską, kas paslėpta jūsų proto turinyje, ir stengtis užtikrinti aiškumą, pusiausvyrą ir gijimą. Kitais žodžiais tariant – reikia atsisėsti ir priimti visą savo vidinį purvą, ir pradėti kapstytis po jį su Meile ir kantrybe. Pasisodinti ir savo demonus reikia, pašerti bananais, ar ką jie ten valgo, kad ramiai sėdėtų, ir klausti tikslingų klausimų, kad paaiškėtų ko gi jie nori. Reikia suprasti – kad ir kokie demonai – jie nori būti suprasti, kad ir koks purvas – iš jo gali išaugti gėlės.

Kartu su šiuo psichologiniu augimu ir brandinimu ateina dvasinis augimas ir brandumas. Dvasinė praktika reiškia viską, kas padeda jums peržengti ego ir patirti savo amžinąją prigimtį. Tai gali būti dėmesingumas (mindfulness), meditacija, joga ir tiesiog „pasinėrimas“ į gamtą, tai gali būti bet kas, kur pajaučiate ir išgirstate save labiau.

Jūs turite laisvę pajusti vėją savo plaukuose, saulę ant veido ir žemę po kojomis. Jūsų gyvenimas yra jūsų kūrinys. Jūsų likimas yra jūsų rankose. Įsitikinkite, kad išeinate iš savo minčių ir į savo kūną – į širdį, kraują ir kaulus … ką jie jums sako? Gerbkite savo instinktinio pobūdžio išmintį. Gerbkite laukinę aistrą, kuri pulsuoja giliai ir suteikia jums motyvaciją. Nėra prasmės vaikščioti keliu, kuris nesijaučia savas, kuris neužkuria aistros viduje. Leiskite savo vidiniui vilkui riaumoti garsiai ir laisvai, leiskite savo vanagui pakilti taip aukštai, kad jis jaustųsi laisvas kaip niekad.

Jūs esate ir keliautojas ir kompasas, o didžiausia šviesa yra jūsų pačių Siela.

Priimant ir šventą ir laukinę savo prigimtį grįžtame ten – kur Meilė. Meilė taip pat yra savigarba ir autentiškumas. Meilė gali sėdėti jūsų bjaurumo ir degančios gėdos audrose ir sakyti jums: „gerai, aš suprantu, atleidžiu Tau“. Meilė gali pakelti iš kasdienio gyvenimo purvo ir vis dar matyti tą Dieviškąją vertę. Meilė sugeba išsikapstyti iš purvo ir gyventi pagal savo tiesas.

Tu gali sau duoti leidimą – būti ir šventu ir laukiniu. Linkiu priimti savo laukinę pigimtį. Ir atrasti savyje Dieviškumo kibirkštį.

Ir… radau žmones, kurie tvirtai stovi ant žemės, ir nekalba vien tik apie amžinąją euforiją, jie mane lydi visą kelionę, ir aš jiems labai dėkinga. Ieškote įkvėpimų, patarimų? Nesustokite ties vienu žmogumi, ties vienu straipsiu, ties viena perspektyva ar viena mintimi, būkite smalsūs, klausinėkite, ieškokite, nesustokite.

Su Meile ~

Flow In Glow | Žydrūnė

Angelai, dvasiniai vedliai ir kristalai

Mes neesame izoliuotos būtybės, nukirstos nuo kitų realybių. Esame prijungti prie Visatos daugybe sudėtingų būdų, pvz., gijomis, kurios yra austos per mus pačius. Ir per šias gijas Visata gali siųsti mums žinutes.

Vienas iš žinučių gavimų būdų tai kažkokio daikto pametimas, sulaužymas ar radimas. Kai radimas pažadina mintis naujoms idėjoms, sulaužymas ar sudaužymas – skatina paleisti praeitį. Kitas Visatos būdas pateikti žinutes tai sinchronizacijos – tai Visatos būdas patvirtinti, kad mūsų mintys puikiai suderintos su mūsų ateities realybe. Visata taip suteikia didelį „taip“, kad patvirtintų, jog einame teisinga kryptimi.

Na, ir… kątik googlinau, „kaip žmonėms paaiškinti, kas yra angelai“. Paskui pradėjau rašyti „energija, kaip paaiškinti energiją?“. Pagavau save bekikenančią, įsivaizdavau kempiniuką grojantį su arfa, ne ne ne… O sako, jeigu negali paprastai paaiškinti – nesupranti. Angelai, dvasiniai vedliai tai aukšnesnioji energija.

59945986_357082591585543_2535656985416695808_n

Angelai yra supernatūralios būtybės, kurios randamos daugelyje religijų ir mitologijų. Metafiziškai angelai tai Dievo pasiuntiniai, kurie atneša žinutes. Tai Dievo mintis, kuri pasireiškia šviesia sąmoninga mintimi, intuicija, supratimu. Tai priėmimas Dieviškųjų idėjų ir jų perkėlimas į sąmoningumą.

Simboliškai angelai tai – žinutės, grynumas, Dieviškasis suvokimas, meilė, tikėjimas, drąsa, užuojauta, atsinaujinimas, apsauga. Mūsų protai gali suprasti skirtingai, kas tai yra, o ir skirtingose dvasinėse praktikose angelai apibūdinami skirtingai.

Angelai padeda, saugo mus, jie yra besąlyginė meilė, išmintis ir užuojauta. Dvasiniai vedliai padeda mūsų sielos evoliucijoje. Sielos evoliucija tai vystymosi procesas, ne – nepavirsime į drakonus, ar į mėlynus avatarus, bet evoliucionuojame sąmoningumo prasme – tampame sąmoningesni savame kūne, savose mintyse. Sielos evoliucija tai sąmoningumo augimas nuolat progresuojant per skirtingus sąmonės lygius ar etapus. Kaip auga sąmonė? Auga, kai priimame sudėtingą fizinės patirties patirtį, arba kitaip – kai savo noru pasirenkame sau sudėtingas patirtis, kurios atrodo kaip iššūkiai – tuomet augame.

Kai kuriems žmonėms lengviau suprasti „angelų“ idėją, man yra artimesnis dvasinio vedlio apibūdinimas, nes manau tai yra labiau asmeniška. Man dvasiniai vedliai asocijuojasi su važiavimu super greitkeliu, kuris sujungia su informacija.

Tad, ne angelų vedama, o savęs įsiklausiusi – supratusi, kad man sunku kalbėti, ir kad turiu sujungti gerklę su širdimi – tai kas eina iš širdies, kad eitų lengvai balsu. Dar kitaip sujungti gerklės ir širdies čakras, išgyti nuo gerklės čakrų blokų labiau, išmokti reikšti save, kad tai būtų drąsus balsas, kuris eitų iš širdies. Tad nusipirkau crizokolą prieš 1.5 metų, tai kristalas, akmenukas, kuris ir sujungia gerklės čakrą su širdies. Ir vis griebdavau pakabuką, jeigu reikėdavo daugiau kalbėti. Mano balsas trūkčiojo, trūko ir oro, nemeluosiu, tai nėra lengva, kalbėti galbūt tokius dalykus, kurie yra jautrūs man, o ir drąsiai savo nuomonės nemokėdavau pasakyti. Aš esu intravertė, geriau jau į spintą užsidarysiu ir apsikarščiusi vaivorykštėm sau rašysiu, rašysiu, rašysiu… Tačiau tai nėra tai, per ką užaugčiau.

Mums reikia daryti tai, kas kelia iššūkius mums viduje, kas mus pastato už mūsų komforto ribų, kad augtume dvasiškai bei psichologiškai. Aš žinojau, kad aš privalau mokytis, man to reikia, tai buvo mano tikslas… Vakar viskas pasikeitė. Aš skubėjau namo, laukė svarbus pokalbis telefonu, skubėjau, kad galėčiau pasikabinti savo pakabuką ant kaklo, pagavau save begalvojančią „tai kaip gi aš kalbėsiu be jo???“. Pokalbis buvo sklandus, pirma mintis kai pamačiau, kiek truko pokalbis buvo ta, kad vistik, gerai, kad mokausi kalbėti, pokalbis truko 23:23 min. O dar prisiminiau, kad visą dieną kuteno mane skaičiukai: 12:21, 14:41, 15:15, 16:16, 17:17, 18:18, 444, 333, 555… Tai sinchronizacijos, kurias gali pamatyti kai esi sąmoningas savo dienose, tiki ir pasitiki Visata. Tuomet tai ženklas – kad Tu tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, ir laukia arba pamoka arba gera žinutė

59644330_438498076713641_8733512565566472192_n.jpg

Aš atsistojau, ir akmenukas nukritęs ant grindų pažiro į šipulius… Aš tik išsižiojus žiūrėjau – ar tai Visatos žinutė???

Dažnai, kai kristalas/akmenukas suskyla, tai reiškia, kad jis ėmėsi problemų, su kuriomis dirbote, ir dabar esate pasiruošę tai paleisti. Jis suskilo, kad nepajaustumėte skilimo fiziškai. Skilimas taip pat sukėlė pokytį, kuris gali būti jaučiamas kaip akivaizdžiai pakilęs vėjas…

Iš esmės, jei kristalas suskyla, tai reiškia, kad įvyko perėjimas, pasikeitė energijos. Kartais šis pokyčio taškas nežinomas – darbas, kurį atlikote, kad pasiektumėte šį atleidimo / išleidimo tašką, gali būti nesąmoningas, tačiau tai tikra ir daro įtaką. Taigi, kai kristalas skyla, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, yra padėkoti viskam, ką gavote – už visus mažus dalykus, palaiminimus, kad įvyktų dar didesnis išgijimas.

Kai suskyla kristalas pirmiausia ką turite padaryti tai įsivaizduoti, vizualizuoti šį įvykį ir stebėti viską, kas buvo prieš jam suskylant, ką galvojote prieš tai. Reikia atkreipti dėmesį, kaip kristalas suskilo. Pvz.: Ar jis suskilo per pusę, ar nuskilo kampas? Kaip atrodo dabar? Kokios spalvos kristalas ir kokios jo savybės? Kai kurie arba visi šie stebėjimai gali tapti žinute.

Štai keletas kitų klausimų, kurie gali padėti suprasti šio momento grožį. Pagalvokite, kada ir kur gavote kristalą.

  • Ar įsigijote sau, ar radote, ar gavote jį kaip dovaną?
  • Kas vyko tuo metu? Ar tada buvote susitelkęs į kažkokią problemą, kurią norėjote pašalinti, ar supratote kad kažką reikia išgydyti jūsų kūne?
  • Kokie žmonės tuomet buvo aplink? Kokie dabar?
  • Kokį darbą turėjote ar kokį vaidmenį atlikote savo gyvenime ar kitų žmonių gyvenime? O dabar?

Iš esmės, kaip nuo to laiko pasikeitė jūsų gyvenimas? Atsakymai į šiuos klausimus ir kitus dalykus greičiausiai suteiks supratimą apie tai, ką jūs paleidote savo gijimo kelionėje. Atsakymai taip pat gali nukreipti į gydymo aspektus, į kuriuos būtų geriausia susikoncentruoti dabar.

Nereiktų pradėti per daug galvoti.

Kartais, kai kristalas suskyla, tai tiesiog nelaimingas atsitikimas. Galų gale gravitacija yra viena iš stipriausių mūsų aplinkos jėgų, ir kiekvienas žmogus kartais patiria nerangumą. Tomis akimirkomis tiesiog reiktų sustoti ir įsiklausyti intuicijos – ar čia žinutė. Pasitikėkite jausmu, mintimi, staigiu žvilgsniu į kažką, kas suteikia prasmę – ar šis įvykis buvo tik nelaimingas atsitikimas.

Jei manote, kad nesate tikri, ar gavote žinutę tiesiog giliai įkvėpkite ir nebandykite to paaiškinti. Kartais žinutės ateina ir mes jas išjaučiame visu kūnu, kartais mes tiesiog laukiame ženklų ir žinučių ir mes jas matome visur kur besisuktume, tad turime išjausti tai, klausyti savo intuicijos.

59618071_837949089908377_6681953266911150080_n.jpg

Nesvarbu kokios religijos bebūtumėte, jeigu priimate faktą, kad Meilė didžiausia jėga pasauly – angelas, ar vedlys, ar kempiniukas gali pakišti po nosim sinchronizacijų, numesti paukščio plunksną ant kelio, galite išmesti lėkštę iš rankų ir tai bus žinutė, jeigu gerai savęs įsiklausysite ir svarbiausia – tikėsite.

Vakar angelas kikeno kai sudaužė mano akmenuką – tačiau kartais turi įvykti nemalonūs įvykiai gyvenime, jie tam, kad supurtytų labiau, kad labiau atsimerktume į save ir savo tiesas bei pasaulį.

Siunčiu daug meilės ir dėkingumo!

Žydrūnė ~

 

BE RAŠTIŠKO LEIDIMO DRAUDŽIAMA NAUDOTI MANO BET KOKIUS TEKSTUS IR NUOTRAUKAS

Dabar yra tinkamas metas

Man į akis švietė saulė, žali gėlių lapeliai blizgėjo, pagavę šviesos blyksnius. Buvo taip ramu. Jaučiau, kaip vėsi gaiva apgaubia mane ir sūpuoja. Tik aš pamiršau tušinuką, o mintys bėga galvoje, ir reikia jas užrašyti, kol nepabėgo. „Visada nešiotis tušinuką, Žydrūne!“ – vis sau kartoju. Bet va, neturiu. Visada teikiu pirmenybę popieriaus lapui, o ir ranka greičiau spėja rašyti tušinuku, negu spaudyti ekrane raides.

Mes vis atkreipiame dėmesį į raides ant popieriaus lapo. Mes atkreipiame dėmesį į žmogaus poelgius ir veiksmus, darbus. Bet mes pamirštame pažvelgti į lapą. Koks svarbus yra tas lapas, ant kurio rašai. Kaip svarbus yra žmogus, iš savo esybės, atmetus viską, ką gavo, ar įgavo atėjęs į šį pasaulį.

Pasirąžau, išgeriu paskutinį gurkšnį kavos, pažvelgiu į gėles. Jos plastikinės. Saulės irgi nėra, tai šviestuvai. Atsistoju ir nueinu nusipirkti gėlių.

fbt

Jeigu kuri iliuzijas, kurk jas širdyje, ir kad jos pavirstų didelėmis svajonėmis! Tačiau nepamiršk gyventi savo svajonėse DABAR. Dabar yra tinkamas metas.

Tegu pavasaris visada būna Tavo širdyje. Mažas jaukus pavasaris – džiaugsmas sustoti ir tiesiog būti, kvėpuoti, mylėti, svajoti, matyti. Noriu pasidalinti savu pavasariu su Tavimi, kad galėtum lengviau įnešti saulės spindulių į savo baltą tuščią lapą. Prisimink, mintys ir žodžiai yra Tavo teptukai dienose.

Tu niekada nebūsi pasiruošęs. Kiekviena akimirka – yra tinkamas momentas. 

 

Daug Meilės  ~

 Žydrūnė ~

BE RAŠTIŠKO LEIDIMO DRAUDŽIAMA NAUDOTI MANO BET KOKIUS TEKSTUS IR NUOTRAUKAS

Kas tas „atsibudimas“?

Vis girdžiu žmones kalbančius apie „atsibudimą“. Dvasinis atsibudimas, Kundalini atsibudimas, nušvitimas, palaima, sąmonės pakilimas, prabudimas, aktyvacija, žinojimas, gilesnis supratimas, įkvėpimas, atsinaujinimas, metamorfozė, nirvana, stimuliacija, šventa dvasia kūne… Ir dar daug dvasinio atsibudimo sinonimų, aš pasirinkau Kundalini. Induizme kundalini, arba prana, tai pradinė energija, kuri yra susiraičiusi nugaros apačioje, kuri dvasinio atsibudimo metu pakyla iki viršugalvio.

Vieni šypsodamiesi ir mušdami būgnais ir besiplaikstančiais plaukais, rėkia, kad „mes vienis, vieeeeeenis, atsibusk“. Kiti tarsi apsvaigę nuo amžinosios euforijos skleidžia vimdantį pozityvumą, ir nejaučia žemės po kojomis, kiti aiškina video bloguose, kaip reikia atsibusti – „vartokite narkotikus, narkotikai yra raktas į nušvitimą“. Dar kiti tvirtina, kad yra atsibudę, ir viską mato sąmoningai, nors jų akys nieko vertos, kai mintys aklos… Dar yra žmonių grupė, kuri teigia, kad galima bet kada bet ką prabudinti. Yra žmonių, kurie labai vengia šios temos, ir piestu šiaušiasi kai išgirsta apie tai. Dar yra žmonių, kurie labai smalsūs šiuo klausimu ir turi daug klausimų. Kitiems tai tik pamišimas ir jie iš to šaiposi ir nesigilina. Dar kiti nemato nieko mistiško tame, jiems tai tik žmogaus biologinis evoliucinis procesas.

Dvasinis atsibudimas pagrindine prasme – tai yra perspektyvos pasikeitimas, tai atsidūrimas realybėje iš naujo, tai pabudimas iš iliuzijos, tai vienybės supratimas ir išjautimas. Atsibudimas tai tiesiog atsisukimas visu kūnu į besąlygišką Meilę ir Visatos tiesą. Tai taip pat yra iliuzijų paleidimas – kas buvai, ir kuo gali būti, koks tavo gyvenimas buvo, yra, ir koks gali būti.

Dvasinis atsibudimas tai sąmoningumo lygio pakilimas. Dvasinį atsibudimą gali sukelti susitikimas su sielos dvyniu, meditacija, narkotikai, dvasinės praktikos ar bala žino kas dar, šiais laikais yra turbūt jau sukurta prietaisų, kurie gali pakelti sąmoningumo lygį. Tačiau, mano manymu, viskas ateina savu laiku, nereikia to skubinti. Manau, nušvitimas neturėtų būti laikomas siekiamybe. Mes kaip vaikščiojantys kompiuteriukai, bet tokie gležni, žmogaus kūne – negalime priimti milžiniško informacijos srauto iškart – mums reikia tos informacijos po truputį, kitaip išprotėtume.

Praėjo du metai po to kai įvyko mano dvasinis atsibudimas. Noriu jau seniai apie tai papasakoti, bet tiesa, kad nežinojau nuo ko pradėti, nežinojau ar kažkam bus įdomu, buvau labai pasimetusi, nors ir norėjau dalintis, vistiek daugiausiai rašydavau į savo sąsiuvinį. Dar prisimenu, kai pirmą kartą supratau, kas man nutiko, ir skaičiau forumuose komentarus, kiek laiko truko „prisijaukinti savo naują versiją, sukurti save iš naujo“ – kažkas rašė tris metus kentėjo, ir aš verkiau, negi ir man reikės kentėti tris metus??? Na, ne tris, du, ir ne kentėjau ištisai, o tiesiog ėjau pirmyn. Tiesa, nebuvo kelias vien tik rožių spygliais klotas, bet buvo labai sunkių periodų, tačiau jie mane labai daug ko išmokė ir leido suprasti viską labiau.

Noriu ne tik papasakoti, noriu suteikti informaciją, noriu parodyti, pasidalinti tuo, ką išmokau, ką mokausi, ką supratau, ką perskaičiau, pasidalinti patirtimi.

Išėjau pasivaikščioti, ir galvojau, kaip parašyti, kokius žodžius parinkti, juk knygose ir aprašymuose apie dvasinį atsibudimą rašo labai įspūdingai, kaip bebūtų tai mistiška patirtis, ir dažnai žmonės tai sudievina ir laiko nepasiekiamu ir nerealiu dalyku. Prisiminiau draugo žodžius, kai kalbėjom apie kažkokią istoriją – kad reikia tikrumo, „reikia tikrumoooo“ kartojau vis sau mintyse. Lijo. Lietaus lašai barbeno į stogus ir pagavau save „aha“ būsenoje – na, pasikalbame be kaukių ir be jokių padailintų žodžių.

Noriu būti tikra. Niekada nebuvau „saulė“, nors visada norėjau, su pavydu žiūrėdavau į tuos „visada šviesius ir pozityvius“, bet tiesiog supratau, kad tai ne aš. Nesu ir iš išvaizdos labai nušvitus, beprotiškas optimizmas nėra apsivyniojęs aplink mane, mano kojos tvirtai stovi ant žemės, o mintys plaukioja debesyse ir svajonės nardo po ryškius prisiminimus apie tą laikotarpį, kai prasidėjo mano atsibudimas. Tą mistišką įvykį, dvasinį atsibudimą, patyriau 2016 metų rugsėjo gale – spalio pradžioje. Kodėl  įvyko dvasinis atsibudimas man? Sutikau savo sielos dvynį. Kas tai yra? Tai sielos su ta pačia energetine įkrova.  Man sielos dvyniai tai dvigubas paradoksalus aspektų rinkinys, kuris užbaigia ir papildo vienas kitą, siekiant visiškos vienybės. Pasiekus tam tikrą sąmoningumo lygį sielos susitinka ir susijungia. Santykiai labai intensyvūs, tai santykiai, kuriuose ne tik turi „tvarkytis“ su savo bagažu kūne ir prote bei sieloje, bet „tvarkytis“ su tuo bagažu ir kitame kūne. Tai tarsi žiūrėjimas į kitą tarsi į veidrodį. Tai yra gilūs santykiai, bet bet kokiu atveju tik nuo dviejų žmonių priklauso kaip tokie santykiai vystysis.

Kundalini energija atsibunda, kai  vibracija yra aukšta, kad tai išlaisvintų. Po energijos paleidimo nervų ir endokrininės sitemos reorganizuojasi ir atsiranda Kundalini simptomai. Kaip tai įvyko man? Mano atveju įvyko čakrų „atsibudimas“ – sūkuriais sukosi, ir po vieną, nuo pagrindinės čakros, atsidarė, išsilaisvino ir pakilo iki viršugalvio čakros. Tuo metu kai tai vyko aš nieko nesupratau, aš galvojau man bipolarinis sindromas ar šizofrenija. Perėjau daug „fazių“ , kurias aprašysiu plačiau. Tai truko apie tris mėnesius.

Kas man yra dvasinis atsibudimas? Tai pabudimas sapne, kuriame sapnuoji, ir tada dar kartą atsibudimas realybėje, kurią turi pats susikurti. Tai beprotiškai stiprus ir šokiruojantis požiūrio bei minčių pasikeitimas, kai į viską pradedi žiūrėti iš Meilės ir dėkingumo perspektyvos. Man – dvasinis atsibudimas tai staigus šuolis į supratimą, kuris sukelia šoką, baimę ir skausmą, bet atneša didžiulę Meilę ir laisvę. Man tai – magija persipynusi su pamišimu, saldi euforija, tipenanti per nugarą, nuo kurios kutena širdį ir norisi vien tik šokti ir bėgti… Dvasinis atsibudimas tai yra nepadailintas, skausmingas dalykas, kuris nuplėšė mano seną odą ir kad užsiauginti naują man reikėjo dviejų metų, ir ji vis dar tebeauga. Dvasinis atsibudimas įvyksta sieloje, kūne, mintyse, širdyje, prote, visame kūne. Jis išgydo senas žaizdas, perkelia viską į Meilės perspektyvą.

Dvasinis atsibudimas – tai nėra taip, kad tu tampi laimingas, sėkmingas, „apšvitintas“ ir visoks koks – reikia daug mokytis ir dirbti. Reikia mokytis prisijaukinti laimę, supranti, kad laimę susikuri pats, kaip ir visas kitas mintis savyje bei visas patirtis. Supranti, kad laisvę reikia išsikovoti pačiam, dirbant su savo baimėmis ir visu kitu bagažu, kurį susikrovei metams bėgant.

Laikui einant, supratau ir radau daug informacijos, kodėl mano sveikata taip pablogėjo po atsibudimo. Kundalini transformacijos biologinis aspektas yra centrinės nervų sistemos ir endokrininės sistemų pokyčiai.  Didžiulė fermentų paklausa Kundalini metu, sumažina fermentų išteklius, skirtus virškinimui ir alergenų kontrolei. Aš labai sirgau beveik pusė metų, viskas prasidėjo 2017 metų vasarį – prasidėjo didžiuliai galvos skausmai, migrenos priepuoliai. Buvau labai silpna, pykino, buvau labai mieguista ištisai apie pora mėnesių, šokinėjo spaudimas. Man buvo gastritas, refliuksas, aš pradėjau netoleruoti laktozės, turėjau skydliaukės sutrikimų. 2017 metų spalį mano sveikatos problemos baigėsi, kai atsisakiau pieno produktų ir pradėjau labiau ir tvirčiau, sąmoningiau rūpintis savo mityba. 2018 metais perėjau prie augalinės mitybos.

Dvasinis atsibudimas gali vykti kelis metus, ir tu to nesuprasi. Dvasinis atsibudimas gali išvis neįvykti kažkam per visą gyvenimą – ir tai nėra blogai. Vieni gyvena pagal šimtus metų sukurtą stereotipų paketą, kiti gyvena pagal savo vertybes plačiai atmerktomis akimis, ir jiems visuotinės tiesos ir informacijos srauto iš kosmoso tiesiog nereikia.

Dvasinis atsibudimas gali būti įvairių formų, įvairių supratimų, galimas šokinėjimas iš vieno taško prie kito, bet tai yra supratimas į vienintelį Visatos ir realybės prigimtį. Žmonės patiria dvasinius atsibudimus įvairiomis formomis, tai švarus, ryškus supratimas apie tam tikrą dalyką, kuris gali būti fragmentinis.

Galime žiūrėti iš fizinio kūno perspektyvos, kas tai yra dvasinis atsibudimas, galime ieškoti religinių prasmių, galime susieti su Dieviškumo atsibudimu kūne, galime nagrinėti tai kaip pamišimo ar sutrenktos galvos pasekmių simptomus. Tačiau aš į tai žiūriu su sveiku protu, nagrinėdama kiekvieną kūno ląstelę iš visų pusių, tačiau man tai – magiška. Ir aš tik stoviu ir šypsausi – aš myliu tave, myliu rudenį, kuris man visada buvo magiškas, bet tais metais sprogo savo magija ir įelektrino mane dar labiau ja tikėti.

IMG_08d0d42e2920225292dc0f1eb0718968.jpg

Aš čia atėjau čia šokti, judėti, mokytis, ar kažką daryti, ko visiškai nesuprantu, kaip ir tu. Bet nesustosiu, nes judėjimas ir yra gyvenimas, tik pirmyn, ir niekada atgal!

Būkit „apšvitinti“!

Daug meilės ~

 Žydrūnė ~

BE RAŠTIŠKO LEIDIMO DRAUDŽIAMA NAUDOTI MANO BET KOKIUS TEKSTUS IR NUOTRAUKAS

Lego

Atsiguliau ant grindų. Jaučiau vėsą savo širdyje, mano šlapi plaukai man šaldė pečius ir aš visa drebėjau gurgiančiu pykčiu, nors ir vakarykštis barnis pasislinko po lova.

Manau, tu tikrai nežinai kas tu esi jeigu trokšti vien kitų pripažinimo ir tau svarbiausia kitų nuomonė. Juk baimė yra melagė, įbauginta ir tuščia pamesta palapinė kažkur dykumoje viduje tavęs… Ego nenori pabaigti savo problemų. Jeigu jis neturės kam išsipasakoti – tai kartosi sau galvoje, kartosi ir kartosi. Ir verksi savęs, ir gailėsi savęs. Bet tu labiau aukštinai save, negu verkei. Tos ašaros viduje tavęs jau buvo pavirtusios ledo kaladėlėmis, kurios pastatė sieną tarp tavęs ir taikos, tarp tavęs ir palaimos, tarp tavęs ir manęs. Ir aš likau kalta. Nes tau būtina laimėti konfliktus, jokių kompromisų, tu niekada nenusileidi.

Tu didžiavaisi apšnekėdamas kitų trūkumus, tu pavydėdavai žmonėms, net artimiausiems, kuriems sekasi, tu kalbėdavai daug ir vien apie save. Pamesdavai bešnekėdamas savo taiką ir vienybę… Žodžiai išsisklaidydavo kambary, kai tu šaukdavai ant manęs, kaip pašvinkusios žuvies kvapas, o tavo sensoriai buvo sugedę – užuosdavai savo mėgstamiausių kvepalų kvapą, ar sudžiuvusios picos ir alaus sąmyšį, tau malonų.

Aš žinojau, kad tu buvai įskaudintas ir paliktas ne vieną kartą – užsikabinai minties, kad su tavimi taip elgsis vėl ir vėl. Ne tik užsikabinai, o užsirašydavai sau ant kaktos kiekvieną kartą žiūrėdamas į veidrodį – kad „mane visi išduoda, visi, bet aš geriausias“. Ir nors pats elgeisi blogai  nė pro plyšelį nematei savo kaltės, o tik užlipęs aukščiau visų rėkdavai, kaip pavargai nuo visų aplinkui, nuo visų sergančių, nuo visų nesėkmingų, nuo visų pastoviai besiskundžiančių.  O va, tu – visada viską padarai laiku ir geriausiai. Kiti nesugeba. Ir laikei save auka visą gyvenimą, nors nematei, kiek dėl savo poelgių palikai nukritusių…

Ant barnio nusėdo dulkių trupiniai. Ką daryti iš jų? Kepti pyragą?

„Man veganišką, prašau“, – pasakyčiau. Bet tyliu. Tau neįdomūs kitų norai.

Ir tu pagriebęs dulkes ir sumaišęs su  permirkusiais riebaluose troškimais, kartu su Napaleono torto pertimimo glajaus tekėjimu numuši viltį ir kepi savo tiesų tortą. Ir tau visiškai nesvarbu, kad aš alergiška abejingumui ir riebalų negaliu valgyti.

Ir aš užtilau dar labiau. Nes žodžiai ne tik, kad neturėjo prasmės, ištarti jie būtų iškart išgaravę ir prilipę prie sienų kaip pelėsis, kuris niekam nerūpėtų.

 „Tau visada viskas blogai, su sveikata blogai, su viskuo blogai“, – kištum savo glitų tortą į burną springdamas, o aš atsigėrus šaltinio vandens nušuoliuočiau ieškoti didesnės šluotos likusioms dulkėms ant grindų…

Mintyse rėkiau, pykau, juk liga galėjo būti sukurta sielos lygmenyje, karmos lygmenyje, o gal ją sukėlė dešimt metų be saiko gertas viskis ar vynas, mano kepenys, ar kita kūno dalėlė, must have, nebeatlaikė, nes buvo biologiškai perkrauta… Pasakyčiau tau – bet tu teišprunkštum: „Kosmosas, mergaite, eik miegot“, – ir nusisukęs vapėtum apie savo pasiekimus iliuzijų karalystėje.

O mano mintyse tu sėdėjai ir krapštei nosį ieškodamas smegenų. Taip aš tave kiekvieną kartą įsivaizdavau. O tu mane matei su karūna, kuri iš tikrųjų buvo ant tavo galvos, bet tu per tą egoistinį rūką nieko nebematei.

Buvai girtas savęs atžvilgiu, girdintis mažai, kas yra sakoma, apsuptas atsitikimų, per kuriuos netgi artimiausi tavo draugai trukdė tau bendraut su savo troškimais.

Kai prasidėjo žiurkių lenktynės tu įsinorėjai  visur būti pirmas, parodyti savo –  priešams ir tiems, kurie tave keikė ir skriaudė: „Aš būsiu toks patenkintas savimi, kai pravažiuosiu su nauju brangiu automobiliu pro jus – mano kenkėjai – o jūs tik šluosit gatves ar rinksit šiukšles, niekam tikę“. Ir tas didžiavamasis įstringa mano krūtinėje ir nors ir noriu pasakyt, koks tu pašlemėkas ir negerbi žmonių, lenktynės baigsis. Vieną gražią pavasario dieną, kai vairuosi tą savo naują brangų automobilį ir gurkšnosi alų, viskį ar bala žino ką, per staigiai padaręs posūkį ir užsimetęs ant savęs nuodų butelį nudegsi klyną. Ir angelai pradės krykštaut. Nes laikas tavo pamokai. Tie patys angelai ir inkš ir raudų chorą sukvies dėl tavo sutryptos moralės ir tavo nuodėmių, bet tu blokais, kaip lego, užsikrausi save dar labiau ir užblokuodamas energijos laukus savo kūne susirgsi ir… numirsi.

Atsisėdau ant grindų. Jaučiau gelsvą šviesą savo širdyje, mano šlapi plaukai šaldydami mano pečius mane vėsino. Aš kaitau. Bestatydama tiltą iš lego užsidegiau noru būti savimi labiau.

Juk kaladėlės Tau duotos, Tau beleika nuspręsti ką su jomis daryti.

448d772adc85b0f930a233c2ca64f75c

Kitą kartą kai užminsi savo švaria pėda, be nuodėmių, ant tos nešvarios lego kaladėlės savo viduje, neuždenk jos abejingumo skuduru ir nebandyk užkalbėt dantų apie kosminio laivo statybas, ir nepastumk jos po lova – o paimk į rankas, nuplauk švariai su augaliniu muilu ar soda su citrina nušveisk, ir atsisėsk pasvajoti. Ką gali pastatyti Tu?

Nurimo kaladėlės išgirdusios tavo svajones, kurioms nelemta žūti staigiame girtų minčių posūkyje ir jos pradėjo švytėti geltonai iš laimės, nes suprato, kad užsidegsi ir Tu.

Žėrėkit, žiogeliai.

Magiška kava

Buvo Kalėdų rytas. Pasidariau kavos. Magic one! ✨✨✨
Truputį gerklę kuteno, ne nevalgomos žvaigždės strigo gerklėj, o angina – ir ji matyt norėjo Kalėdas pamatyt.
Skaičiau palinkėjimus ir visi kaip susitarę linkėjo ne blizgučių, o tikrumo. Bet blizgučiai gi kuo tikriausi! Kuo daugiau į juos žiūri – tuo labiau patinka! Nuoširdūs, ryškūs, šmaikštus, kartais skanūs, ir tikri – bado gomurį savo sarkazmu ar ta tiesa, kuri žeidžia.
Tą dieną nesnigo – pliurza buvo. So much happines – Christmas is not real for you without snow.
Tą dieną pykaisi su mama dėl mėšlinos smulkmenos. Ir draskei save dėl savo tiesų.
Tą dieną laukei kol paskambins tėtis – bet jis taip ir nepaskambino – jis niekada juk nepaskambina…
Tą dieną strigo gerklėj silkė kartu su kalėdinėm dainom…
Tą dieną pykai ant savęs, ir tau vėl prasidėjo migrena…
Tą dieną paliko tave draugas. Ne šiaip paliko – išskuodė į dangų pirma klase…
O pas mane tą dieną eglutė “iškrito iš kojų” ir išsilakstė žaisliukai ir girliandos užsivyniojo ant šalia stovinčios pasipūtusios palmės. Migreniškas blizgučių šnarėjimas derėjo prie tavo skausmo. Eglutės spygliai badėsi ir nusirito per kūną šiurpai it tie tavo riksmai su mama. Girliandos plakėsi viena su kita tarsi silkė šokdama ant tavo liežuvio pagal tavo nemėgiamą “happy christmas”. Tėčiui galėjai pati paskambint – aš jam į dangų tik per sapnus teprisiskambinu, ir tai svajonių skambučiais.

Gyvenimas toks trapus, kaip tas suskilęs žaisliukas, kartais pliurza, kartais spygliuotas… Bet jis VIENAS. Ir visai nesvarbu ar sninga ar lyja. Mylėkit vieni kitus labiau kai esam gyvi. Būkit atlaidūs tiek sau tiek kitiems. Rytojus mums nepažadėtas.

Todėl mes kikendamos ritenom eglutę į savo vietą ir ore sklandė pasiutusiai išsivėpusi meilė – būti DABAR.

Tik belieka nusirinkt tas netikras įšokusias žvaigždes ir atsigerti kavos su nuoširdumu, ir meile užsikąst labiau, ir apsikabinimais bei paskatinimais apkamšyt visus nevykusius rytus. Neigiamas mintis suvyniojus į foliją padėti į šaldiklį ir ištraukti šviesias mintis iš kišenių ir pradėti barstyti!

26133171_1770200819665552_1302872029_nl
Būkit LAIMINGI IR SVEIKI, žėrėkit, žiogeliai.

Pikti blizgučiai

Įsivaizdavau, kad galėčiau lyžtelti blizgučių, kuriuos pabėriau ant stalo, ir dar tau duočiau paraugauti.

Gal suprastum, kad tikra magija tai ne vien blizgučiai ir ne vien vaivorykštės ir ne vien vienaragiai. Neužtektų atsikąst konkorėžio su žvaigždėm, kad pataptum magiškas. Neužtektų ir plaukus pasileidus, į savo prarūgusias sultis, įsiberti tų nudvėsusių žvaigždžių. Ir užsivyniot, užsiklot, užsibarstyt blizgučiais – neužtektų…

Ta magija juk gyveno seniai jau prieš tave, gyveno tau nežinant… Tu tiesiog ja netiki…

Užsisvajojau… Norėčiau aš pasileist tuos savo riebaluotus plaukus ir bėgti ir barstyti visiems  limpančius it sakai blizgučius į akis… Kad užlietų ta tikrumo banga…

Viskas magiškai netikra, arba tikrai magiška.

Bet po truputį jaučiu kaip mano akys pradeda mane apgauti – blizgučiai šuorais pradeda virsti žaliai ryškūs, žvaigždės atsibunda žiemos šokiui ir pradeda žaižaruot sidabru, tas sidabras skystėdamas pradeda varvėti ant kankorėžių ir… atbėgęs vienaragis išvemia vaivorykštę ant stalo ir nušuoliuoja uodegą kratydamas į šalis ir niūniuodamas „bitute, pilkoji“…

Amžinoji euforija tikrai užvaldžius keletą iš jūsų – „būk visada laimingas“, „tau gal išsilieti reikia“, „šypsokis ir pagerės“,  „prisimink minčių galią“. Čia tokių ir panašių „patarimų“ sulaukiau šiais metais kai liūdėjau, kad sirgau, ar kai sirgau ir liūdėjau. Tokiems patarimams turėjau kitokį patarimą – eikit išsivemt. Gal aš ir gaudau tas išvemtas vaivorykštes – esu juk apsėsta spalvų – bet aš tikras. Su visom emocijom.

Juk daug kas užtyla sakinio vidury. Pasirenka tylą, užgniaužia skaudžius žodžius – ar nemoka skaudžių žodžių išsakyti gražiai.

Ta minčių galia ir mano ligos lygūs vaizdeliui: avarija, sužalotas žmogus. Jis visas guli kraujo baloj, snargliai kaba ant jo naujo „Nirvanos“ džemperio – atviras kojos lūžis. Pribegus neklausi „kas ta Nirvana?“ – o pradedi trinti lazuritu (padeda, kai būna kaulų lūžiai), ar – kadangi tu lietuvaitė – gintaru, jo išlindusį kruviną varginą kaulą ir tikrai tiki, kad padės, ir jis po minutės ar po penkių, šoliuos kaip arkliukas savo tų čipsų pirkt (be glitimo, aišku)…  Arba… Na, jei tave pultų su peiliu tamsioje gatvėje, neužsivyniotum gi jogos poza?

Minčių galia, žinome, kokia tai galinga jėga. Meditacija, vizualizacija ir optimizmas gali išgydyti bet kokią ligą ar pegerinti mokymosi įgūdžius ir daug kitų dalykų dalykėlių. Bet reikia nepamiršti ir padėti kad ir vienos kojos (letenos) ant žemės, ir būti realistais, kad jeigu ji sulūžtų (tfutfutfu) nepultume šokti šamaniško šokio susikūrus laužą, kad sugytų, o kreiptumėmės ten – kur padėtų… Nebijok prašyt pagalbos!

Tiesa tokia, aš nesu dar toks stiprus, kad laktozės netoleravimą ar kažkokį kitą sutrikimą išsigydyčiau minčių galia. Manau ir tu nesi? Esi? Pasidalink savo istorija??? O aš esu toks žemiškas – va valgau vien vaivorykštes ir blizgučius, damn, tas mano jautrus skrandis!

O, kad tau nesikišt į burną tų limpančių klijais kankorėžių, pasakysiu mažą paslaptį – magija prasideda ten kur Meilė, supratingumas, užuojauta, atvirumas.

Rūpinkis savo mintimis, klausyk savo kūno, ir pradėsi žėrėti labiau… 

Do not take life too seriously. You know – you will never get out of it alive. Elbert Hubbard

 (Just eat your glitter and laugh from yourself)

25589955_1763835026968798_748494026_n-003

Žėrėkit, žiogeliai.

13

Atsikeliu, vos atmerkiu savo ištinusias akis nuo verkimo. Jaučiuosi kaip meškėnas, mielas ir minkštas, bet pasiruošęs pulti. Praeinu kambarį, kur mėtosi stiklo šukės, kurios vakar dužo ir krito man ant rankų įrėždamos žaizdas, kurios dabar juokingos. Pasižiūriu į laikrodį – 13:13. Puiku! Ne tik vienas, bet dar ir du. Po velnių. Paspiriu stiklo gabalą, jis net nesureaguoja, atrodo niekas nereaguoja į mane, tik tas skaičius 13. Na, nors aš ne viena…

Mane lydi (persekiojo – klaidingas požiūris) skaičius 13. Vis kur benueidavau ir kur būdavo gyvenimo pamoka, pokytis, visur lydėdavo skaičius 13 – buto numeris (76, 49), telefono numeriai net susirikiuodavo į 13, žmonių, kurie atnešė didesnius pokyčius mano gyvenime, datos susisukdavo į 13 – darbo pradžia, meilės pabaiga, persikraustymo diena. Kartais tas 13 iššokdavo dienos bėgyje kelis kartus, leisdamas suprasti – „kažkas bus“. Jau pavagau nuo to „kažkas bus“, atrodo sukasi ir sukasi pragaro vartai su nesibaigiančiomis praeitų gyvenimo traumomis ir karminėmis pamokomis. O aš kaip vanagas taip ir tykau naujų įvykių ir vietų – kad suskaičiuoti, „kas iš jų čia išeina“. Dažniausiai skaičiui 13 priskiriamos neigiamos, ir itin retai, teigiamos savybės. Magijoje skaičius 13 simbolizuoja transformaciją, gimimą ir mirtį. O man 13 visada patiko – nes vien dėl to, kad būdavo visų ujamas kaip blogas pranašas, nelaimių vedlys – pernelyg įsibaiminusių žmonių akyse turbūt atrodydavau kaip velnio vaikas: „kaip tau patinka tas skaičius???“ Na, kažkas turi ginti tą skaičių, kaip ir blogą orą – kuo jis jums užkliuvo? Juk prasmės niekas neturi, mes ją suteikiame… Galvoju…

Kažkada skaičiau, velnio tuzinas susijęs su krikščioniškos Europos kultūros istorija. Kai kurie Biblijos tyrėjai teigia, kad būtent 13-osios dienos penktadienį Ieva ir Adomas atsikando draudžiamo vaisiaus. Taip užtraukė nuodėmę visam pasauliui. Va ir srėbiu  nuodėmių duženas nuo grindų. O pas majus ir astekus 13 buvo šventas skaičius, visai nesusijęs su mirtimi ar nelaimėmis. Jų mitologijoje dangus dalijosi į 13 lygių, kiekviename jų gyveno vis kita dievybė. Ir viena iš dievybių turbūt man mėto tuos skaičius man į akis, tarsi sakydama „turėk šventų bėdų, keep going“, ir dar su atgarsiais – nes tada pakyla viesulai, dangūs maišosi, pasauliai jungiasi ir daužosi į mane, tarsi migrenos prasidėjimo tarpinė būsena, ir parodo, kad metamarfozė netoli.

13 yra „Dievybės grįžimas“. Taip, labiausiai, aleliuja, šviečiu, spinduliuoju laime ir dievybe tarp kraujo upių ir ašarų kibirų su geltonom rožėm ir vėmalais nuo supuvusio šampano, iš praeities. Sukasi sukasi pragarai, ir man belieka laukti skaistyklos…

Radau straipsnį: „13 – vienybė ir pusiausvyra, natūrali gyvenimo tvarka per Šventąją Dieviškąją moteriškąją ir per Šventąją Širdį. 13 sakralinė jėga atneša ir atlieka transcendencijos dažnio rezonansą ir  Naujojos Žemės dažnio kodą, natūralius ritmus, kurie atsiduria pusiausvyroje ir šventoje tvarkoje; atsiranda tuo metu, kai žemė ir žmonės būna pasirengę priimti prarastas žinias. Tų laikų valdžios elitas iškraipė tiesą ir sukūrė skaičių 13 vieną iš baimių. Valdžia nori nukreipti jus nuo tiesioginio ryšio su Šaltiniu.“

Atrodo prabudau, bet dar ne. Atrodo viską suprantu, bet esu tarpinėje būsenoje tarp savęs čia ant žemės ir tarp savęs ten – kosmose. Nesuprantu kur dingo laikas, ir išvis, kur jis? Einu kavos prisipilsiu ąsotį, užsipilsiu, įsipilsiu, vonią pasidarysiu, gal atsikelsiu – gana akis plaut – žvilgteliu į laikrodį – kažkas naujo –  22:22.

„22:22 – Tikėkite ir pasitikėkite visomis gairėmis, kurios yra rodomos.  Jūs kuriate tiltą tarp savęs ir naujosios Žemės.“

O, aš dabar dar ir tiltas. Aleliuja.

Bet tada aš jau tiksliai žinojau kodėl aš praėjau per tą pragarą. Jei to pragaro prakaituotos šlapios liepsnos neišlydė manęs į nieką, tada aš gersiu savo skaidrias apelsinų sultis su giliom dvasiškom tiesom per rožinį šiaudelį, įmerkus kojas į gyvenimo baseiną – tą gyvenimą, kurį pati nusilipdysiu iš dulkių ir lavos, kurios yra iš mano sielos tiesų.

 Visai dar ne 13-oji šiandien – bet 13 paskutinį kartą pamačiau prieš gniaužiant kumščius daužt stiklą… Bet štai ir 444…

Aš kuriu savo pasaką, ir ta pasakos uodega vis vingiuoja ir vingiuoja, ir kutendama mano širdį, tarsi kava laisto magija mano kaulus, ir aš noriu šokti…

Prisimink, 13, ne 13, tą dieną gali nutikti tiek gerų, tiek blogų dalykų. Jei tikėsi, kad 13, ar 49 – blogio simbolis, nesąmoningai prisišauksi nesėkmes.

Screenshot_3

Prisimink – kažkur yra kažkas, kas svajoja turėti tavo blogas dienas.

Žėrėkit, žiogeliai, atsakingai. 

Kliedesiai

Arba motyvacija kūrėjams

Sako – pamiršk spalvas, palik savo fantazijų pasaulį. Gana beviltiškų sapaliojimų ir kliedesių, kurie nieko neatneš.

Sako – pamiršk rašyt, pamiršk kurti, nustok ieškoti.

Sako – nustok. Tai beviltiška. Kam tai atneš naudos? Kam visa tai?

Tai nustok apsikabinti, nustok keltis iš lovos, nustok pusryčiauti?  – sakau.

Na, pakelkite letenas tie, kurie išdrįs paneigti – jog skaitymas – tai vienas didžiausių ir naudingiausių malonumų. Sako, skaitymas nuo sielos nuvalo dulkes nuo kasdienybės, bet besidomėdami vien tik savo mėgstamais dalykais paskaitykit ir kitokią lteratūrą – mėgsti romanus? Paskaityk biografiją. Negali atitraukt akių ir per naktis skaitai apie istorinius įvykius ar pasaulio susikūrimą, ar verčiau skaitai surealistinius ir mistinius apsakymus, negu paimi knygą apie madą? O gal visai neskaitai? „Tai kam man čia skaityt“ – užduosi neva retorinį klausimą. „Kodėl ir kam tu čia skaitai tokias knygas?“ – tu juoksiesi iš manęs, o man knygos visada liks portalu į kitą pasaulį. O rašyti pasirinkau ne todėl, kad noriu pasipelnyti, bet nesakau, kad nesvajoju apie tai – koks beprotis nesvajoja gauti pinigus už savo beprotystę? Rašymų neplanuoju ir nesėdžiu ir mūzų nelaukiu. Rašymas mane pasirinko. Tai kam čia man skaityt? Nes –

Žinių reikia siekti ne tam, kad galėtum ginčytis, niekinti kitus, ne dėl naudos, garbės, valdžios ar kitų tikslų, o tam, kad būtum naudingas gyvenime. Fransisas Beikonas

Tai kam aš nori būti naudingas su skaitymu ar rašymu? Sau.

Pažinsi labiau save – pažinti kitus. Jeigu mintyse piešiu save nerašančią ir neskaitančią – ne, tai neįmanoma, tai jau mano gyslose, tai mano kauluose, nesedėčiau ir nelaukčiau nosį krapštydama, kol atneš man kažkas kitokios rūšies įkvėpimus, ar kitokius talentus, numes ant durų kilimėlio prie įėjimo. Niekada nelaukiau, kad kažkas „įkristų į galvą“, ar „dėtų per padalkas“ – visada ieškojau. Nes įkvėpimas pagauna bedirbant, o ir mūzas „veža“ kai judi. Man besėdint ir klausant kitų nustok“ –  mintyse pradeda plaukt vaizdai kaip filmo juostoj sukarpytoj, kaip mėtau sąsiuvinius, kraunu knygas, vežu jas karučiu, panikuoju, tysiu, nešu, kraunu, rašau, skaitau, nes tai įkvepia judėti dar labiau.

 „Knygų tiek daug, laiko tiek mažai“ – pasakysi. O aš pasakysiu – „skaityk, ir neskubėk, visų pasaulio knygų neperskaitysi, bet nors trečdalį – gali?“

Tai kas gi būna žmogui, kuris turi lakią fantaziją, yra kūrėjas, ir viską pakiša po storu čiužiniu – „nustok gi“ – ar užkasa giliai po keliolika tūkstančių žvyro sluoksnių – jis atsistoja tada po medžiu, nes lyja, ir stebi lietaus lašus, ir muzikos takelis mintyse kaip iš seno Teksaso filmo – ir vėjui pakilus nusiridena beviltiškas „ką kiti mano“ dulkių kamuolys, bet neilgai trukus iššoksta žirnis, kaip princesei iš pasakos, iš po devynių čiužinių, pradeda kalt būgnai ir žirnis užauga iki dangaus kaip Džeko pupa… ir dar daugiau. Nes tai galinga jėga.

Atimkit iš manęs spalvas, ir pamatysit – kad sukursiu kitas. Nors ir liksiu stovėti baloj, „nes gi lyja, kokios dar spalvos, pažiūrėk per langą?“, žinau, kad  tave mokslas nuves nuo A iki Z, o mano fantazija nuves mane visur.

Savo vaizduotėje aš galiu piešti kaip dailininkas. Vaizduotė svarbiau už žinias. Žinios ribotos. Vaizduotė apima visą pasaulį. A. Einšteinas

Ką labiausiai mėgsti daryti? Kas tave įkvepia? Ką darytum ir nepamestum už bet kokius pinigus? Tavo laimės žirnis ten – kur tavo siela pradeda žaižaruot. Nežinai? Tai kopk į savo kalną. O kopimas priklauso tik nuo Tavęs. Nesustok. Netgi jei tu būsi vienintelis savo kliedesių klausytojas – tai jau 1 gerbėjas.

hhhhhhh

Žėrėkit, žiogeliai.