Būti laukiniu ir šventu

Aš visada buvau tas žmogus, kuris stovėdavo nuošaly, mintyse tarsi vienišas paukštis, sukantis ratus aplinkui, kuriam vadovauja vidinė mėnulio šviesa, kuris bando rasti namus, bando rasti savo tiesą.

a.jpg

Aš kai pradėjau savo dvasinę kelionę maniau internetuose rasiu savo namus, tačiau aš rasdavau krūvą kalbų apie kitas dimensijas, kas antras sakinys buvo „vibruok aukščiau“, „rask savo misiją“, ir šioms kalboms kažko trūko… Vietoj to, kad būtų kažkas, kas mums padėtų išgyventi integraciją (tas žodis toks įdomus, skamba tarsi ateivis atskridęs bando pritapti prie žmonių, čia kaip iš Moby klipo „In this World“), padėtų surasti pusiausvyrą ir vientisumą, šiuolaikinis dvasingumas iš vienos pusės atrodo tokia vieta kur vien tik apšviestas blizgesys, aukšta vibracija – kitaip sakant vien tik amžinoji euforija. Žinoma, nėra nieko blogo naudoti dvasingumą kaip laimingą narkotiką, jausmą, gerą hobį ar vilties šaltinį. Ne visi gali susidoroti su tikrove, ir tai yra normalu. Mes visi esame skirtinguose augimo etapuose.

Mūsų žmonijos dvasingumo neigimas ir vengimas vyksta beveik visuose dvasiniuose keliuose – naujojo amžiaus, budizmo, ezoterizmo, okultizmo, induizmo, taoizmo, rytų ir vakarų misticizmo, net jogoje ir šamanizme. Visur, atrodo, kad žmonės save apgaudinėja, būkite „teigiami“, jie sako, „tik gera vibracija“, „pritrauk daugiau finansinės gerovės“, „sutelk dėmesį tik į laimingas mintis.“

Aš pavargau nuo to.

Aš pavargau nuo vengimo būti tikru.

Aš pavargau save „spausti“ į to dvasiško žmogaus įvaizdžio dėžę, kurioje vien tik nušvitimas ir nieko neskauda.

Aš pavargau nuo to dvasingumo, kuris sako kaip rengtis, ką galvoti, ką jausti.

Aš pavargau nuo teisimo ir nepalaikymo, kai žmogus būna jautrus ir pažeidžiamas, ir kai išsako savo jausmus atvirai.

Pavargau nuo dvasinio „ego“, kuris sako „taip geriau, tai labiau išsivystę, pažengę, evoliucionavę“.

Aš pavargau nuo spaudimo būti tobulu, ir spaudimo transformuoti savo purvą, kad pritaptumėme prie tų, kurie yra tos pačios „aukštos vibracijos“.

Aš pavargau nuo neva dvasiškų etikečių ir idealų, kurie sukelia nesaugumo jausmą ar gėdą.

Pavargau nuo toksiškų mokymų, kurie sustiprina traumas.

Aš pavargau nuo filosofijų, kurios smerkia kūno pojūčius ir aistrą.

Aš pavargau nuo dvasingumo, kuris kelia į viršų „šventumą“, bet atmeta „laukiniškumo“ idėjas.

Aš esu netobula. Aš darau klaidas. Aš turėjau daug ką išmokti nuo savo dvasinio kelio pradžios. Normalu būti netobulu. Normalu mokytis, sutikti kliūtis kely ir kristi; jausti kad bijai, ar jausti, kad esi chaosas ir netvarka; normalu jaustis pasimetusiam; normalu yra jaustis ir žmogišku ir Dievišku, normalu jaustis, kad esi vien tik žemiškas, ar kad esi labiau Dieviškas.

Dvasinis gyvenimas ant žemės gali būti ne toks populiarus, kaip vaikščiojimas ant vaivorykščių, bendravimas su angelais ar keliavimas į kitas dimensijas, tačiau žemiškasis dvasingumas yra būtinas labiau nei bet kada anksčiau. Be dvasingumo „įžeminimo“ jis tampa tarsi pūkuotas debesis, į kurį mes išeiname iš kasdienio gyvenimo. Vietoj to, kad išspręstume savo problemas, tai sukelia jų vengimą, neigimą. Tačiau mūsų problemų užkasimas po kilimu jų neišsprendžia. Jeigu dėmesys skiriamas tik „kylančiam dvasiškumui“ tai nepadės mums susidurti su šešėliais.

Mums reikia ir pakilti, ir nusileisti. Tik tada, kai nusileisime į paslaptingą mūsų psichikos sferą ir keliausime per tą tamsų mišką, mes galėsime pakilti.

Man giliausia dvasingumo forma tai tokia forma kuri siekia integracijos, pusiausvyros ir vientisumo. Aš turėjau kelis periodus per trejus metus, kai įlisdavau į tą pūkuotą debesį, tai buvo ir mano išsilaisvinimas ir mano kančia, nes kai žmogus nejaučia žemės po kojomis, nejaučia gerai savo kūno tuomet prasideda… panikos priepuoliai, socialinis nerimas, netgi „dvasinė depresija“. Todėl, jeigu norite pradėti „nerti giliau“ į save prisiminkite – pirmiausia turite tvirtai stovėti ant savo kojų, ant žemės.

Žemiškasis dvasingumas – tai visi mūsų gamtos aspektai – geri ir blogi, gražūs ir bjaurūs, šventi ir laukiniai. Tai yra visų mūsų gamtos pusių auginimas ir tyrimas: mūsų logika ir intuicija, mūsų protas ir siela, mūsų širdis ir kūnas.

Tikroji vidinė ramybė, vientisumas ir meilė ateina tada, kai sugebame būti su visa mūsų prigimtimi, ją suprasdami ir priimdami. Tikrasis dvasingumas, mano požiūriu, gali įkūnyti ir mūsų šventą ir laukinę prigimtį mumyse.

sss

Kad priimtumėte šventą ir laukinę savo prigimtį, reikia integruoti dvasinę praktiką su psichologiniu augimu ir gijimu. Jūs turite siekti ištirti savo pagrindinius įsitikinimus, sąmonės mąstymą, toksiškus įpročius, gynybos mechanizmus, šešėlius ir neapgydytas žaizdas – viską, kas paslėpta jūsų proto turinyje, ir stengtis užtikrinti aiškumą, pusiausvyrą ir gijimą. Kitais žodžiais tariant – reikia atsisėsti ir priimti visą savo vidinį purvą, ir pradėti kapstytis po jį su Meile ir kantrybe. Pasisodinti ir savo demonus reikia, pašerti bananais, ar ką jie ten valgo, kad ramiai sėdėtų, ir klausti tikslingų klausimų, kad paaiškėtų ko gi jie nori. Reikia suprasti – kad ir kokie demonai – jie nori būti suprasti, kad ir koks purvas – iš jo gali išaugti gėlės.

Kartu su šiuo psichologiniu augimu ir brandinimu ateina dvasinis augimas ir brandumas. Dvasinė praktika reiškia viską, kas padeda jums peržengti ego ir patirti savo amžinąją prigimtį. Tai gali būti dėmesingumas (mindfulness), meditacija, joga ir tiesiog „pasinėrimas“ į gamtą, tai gali būti bet kas, kur pajaučiate ir išgirstate save labiau.

Jūs turite laisvę pajusti vėją savo plaukuose, saulę ant veido ir žemę po kojomis. Jūsų gyvenimas yra jūsų kūrinys. Jūsų likimas yra jūsų rankose. Įsitikinkite, kad išeinate iš savo minčių ir į savo kūną – į širdį, kraują ir kaulus … ką jie jums sako? Gerbkite savo instinktinio pobūdžio išmintį. Gerbkite laukinę aistrą, kuri pulsuoja giliai ir suteikia jums motyvaciją. Nėra prasmės vaikščioti keliu, kuris nesijaučia savas, kuris neužkuria aistros viduje. Leiskite savo vidiniui vilkui riaumoti garsiai ir laisvai, leiskite savo vanagui pakilti taip aukštai, kad jis jaustųsi laisvas kaip niekad.

Jūs esate ir keliautojas ir kompasas, o didžiausia šviesa yra jūsų pačių Siela.

Priimant ir šventą ir laukinę savo prigimtį grįžtame ten – kur Meilė. Meilė taip pat yra savigarba ir autentiškumas. Meilė gali sėdėti jūsų bjaurumo ir degančios gėdos audrose ir sakyti jums: „gerai, aš suprantu, atleidžiu Tau“. Meilė gali pakelti iš kasdienio gyvenimo purvo ir vis dar matyti tą Dieviškąją vertę. Meilė sugeba išsikapstyti iš purvo ir gyventi pagal savo tiesas.

Tu gali sau duoti leidimą – būti ir šventu ir laukiniu. Linkiu priimti savo laukinę pigimtį. Ir atrasti savyje Dieviškumo kibirkštį.

Ir… radau žmones, kurie tvirtai stovi ant žemės, ir nekalba vien tik apie amžinąją euforiją, jie mane lydi visą kelionę, ir aš jiems labai dėkinga. Ieškote įkvėpimų, patarimų? Nesustokite ties vienu žmogumi, ties vienu straipsiu, ties viena perspektyva ar viena mintimi, būkite smalsūs, klausinėkite, ieškokite, nesustokite.

Su Meile ~

Flow In Glow | Žydrūnė

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: