Genys ir tavo medis

Genys beldžia į medį – kiekvienas medis yra durys. Beldžiasi galimybė? Atidaryk duris!

Nejaugi tu tikiesi gauti kitokius rezultatus darydamas tą patį? Kai užsisuki rate, sunku išlipti. Bet kai žengi pirmą žingsnį į kitą pusę kitaip – tada būna lengviau.

Kiekvienas medis gali tapti durimis, arba… kartoniniu puodeliu, iš kurio gersi kavą ankstyvą pavasario rytą ir besimėgaudamas pirmais baikščiais saulės spinduliais kursi drąsią svajonę. Niekas neatneš tau TAVO durų ir nepadės prie slenksčio, ir pašto dėžutėn nesukiš, pačiam reikia jas susikurti – mintimis nubraižyti, nuspalvinti šiltom svajonėmis ir tikėjimu, tada atsistoti ir pradėti jas daryti realiame gyvenime. Netgi jeigu reikės tą medį, patį tinkamiausią, išrovus tempti iš kito pasaulio krašto. Tą medį – patį mylimiausią, taip ilgai saugotą.

O tai kaip žinoti ar jį rauti? Kaip žinoti ar reikia jam pakeisti augimo vietą? Jei esi aplinkoje kuri tave dusina, jeigu jauti, kad esi ne su tuo žmogumi, ar su ne tais žmonėmis, jeigu jauti savo kauluose, kad šis darbas ne tau, jeigu jauti, kad geriau atsisakyti tam tikro maisto, jeigu jauti, kad tave „kažkas stuma“ palikti. Jeigu jauti, kad nori pabėgti į pasaulio kraštą, ar  išplauktum net su kibiru per jūras į negyvenamą salą. Jeigu tau pastoviai skauda ir sukasi galva, ir poniai spalvoti trypia pilve (ar maratoną bėga jau penkta diena), ir tau nėra jokios motyvacijos, tave pykina kai reikia išeiti iš namų – geriau jau prisiriši save prie radiatoriaus ir suvaidinsi savo pagrobimą. Jeigu meldiesi dievams, ateiviams – kad tave pagrobtų. Jeigu pagauni save nesibaigiančiose negatyviose mintyse ir velniai su demonais pradeda šokt ant tavo slenksčio, ar dar blogiau – tavo pilve išstūmę ponius… Tada atėjo laikas RAUTI. Su supratimu, su pagarba ir naujom mintim bei veiksmais – rauti.

Mums kartais labai sunku būna išsiskirti su senu medžiu senoje vietoje, nors ir giliai suprantame ir matome, kad jam jau kaput ir mes niekaip jo neišgelbėsim ir jis jau gadint ir kitus medžius pradėjo… Reikia paleisti. Su pagarba su meile. Galbūt atleisti ir sau, kad galbūt nesirūpinai medžiu pakankamai. Kartais reikia išrauti sena ir toj vietoj pasodinti nauja, o iš seno padaryti trąšas – priminimus sau, kad senas gali padėti užaugti naujam. Reikia nespausti taip stipriai savęs ir atsipalaiduoti – išjausti…. Ar reikia rauti ir tempti kitur, ar reikia išrovus pasodint naują medį toje vietoje. Tik tu gali pasirinkti.

Tai, po perkūnais, ką daryt, jeigu nežinai ką daryti? Aišku galima būgnais pamušti, šamanišką šokį sutrypčioti, išgerti gėralo stebuklingo, galima eiti pas energetikus, pas psichoterapeutus, galima nešiotis kilogramus akmenų kišenėse – bet tai neprivers tavo medžio nei išsirauti nei ateiti pas tave. Niekas nevyksta greitai, viskas, ką turime žinoti ateina mažais žingsniais link mūsų, nes jeigu visą tiesą padėtų mums kažkas ant lėkštutės vakarienės metu – mes jos tiesiog nesuprastume, ir ryte galvotumėme, kad sapnavome. O kai deliojame savo dėlionę po gabaliuką – tada po truputį aiškėja vaizdas…. Reikia klausant širdies išmokt pasakyt ne – situacijai, žmogui, maistui, darbui… Gali klausyti tūkstančio žmonių – kiekvienas gali pasakyti skirtingą rovimo ar sodinimo būdą. Tik tu jį žinai. Ir reikia tiesiog jį pripažinti. Mes kartais meluojam sau….

Nekaltink savęs, jeigu esi blogoje situacijoje, nekaltink ir nepyk ant kitų. Kartais apasidairius ir pakėlus savo dar vieną gyvenimo dėlionę susidaro didesnis – platesnis vaizdas – kodėl ir kur ir su kuo. Kartais tų dėlionių tenka palaukti. Mums nereikia visko suprasti, viskas ateina savu laiku, tada kada būnam pasirengę.

O dabar lipk iš savo dėžės ir einam į mišką… Einam ten, kur veda širdis, einam ten, kur šviesu ir žalia. Paklausyk kaip sprogsta medžių lapeliai, kaip jie džiaugiasi vėl atgimdami. Ir tave įkvepia atsibusti labiau – į tai kas tikra, į tai kas pakylėja, į tai, kas įkvepia. Ir pradedi jausti, kaip pradeda sprogti naujos ryškios idėjos ir svajonės tavo galvoje, kaip pasidaro aplink šviesu šviesu… Tu pasipuoši šypsena ir užkopęs ant žalio kalno, pamatai, kad tavo medis apsipylęs žaižaruojančiais lapais.  Tavo laimės ir ramybės medis.

Braižyk duris, pjaustymo lenteles, kočėlus, kėdes, stalus iš savo medžio. Belsk, klausk, ieškok – niekada nesustok judėti – judėjimas išjudina mūsų energiją, kuri srovendama išjudina ir mūsų žvaigždes bei planetas… Nepamiršk imtis veiksmų.

Niekas taip kitas nesudrumsčia tylos miške, kaip genys belsdamas medį. Lygiai taip pat kaip jis naudoja savo galvą (snapą), kad išmuštų sprendimus (maistą, pastogę) mes taip pat galime panaudoti savo intelektą, ieškodami mūsų pačių kliūčių. Ir kliūtis panaudojant kaip ėjimo grindinį eiti į gyvenimą kokio norime.

Ką aš galiu pasiūlyti tiems, kurie kovoja su negerovėmis – traumomis, ligomis, toksiška aplinka, ar kažkuo kitu – tavo misija, kurią turėtum priimti – būti smalsiu ir leisti gyvenimui tave pamokyti.

Nebijok būti kūrybiškas – netgi mirusiuose medžiuose genys įsirengia puikius namus.

30727059_1901771059841860_4049108738478726971_n-001

Žvelk į pasaulį plačiai ir atmerktomis akimis, stebėk planetas ir žvaigždes, įkvėpk giliau gryno oro, nepamiršk, kad mums yra duota galimybė paiimti dalykus į savas rankas ir sukurti savo magiją, mums yra duota galimybė irtis prieš srovę, leistis pasroviui ar išlipus iš upės sukurti savo bangą ant žemės. Nebijok protingai rizikuoti! Mūsų atsakomybė už save yra ir bus visada svarbiausia.

Nepamišk, jei pasidarysi duris – dar pačiam ir pabelsti reikės, kad jos atsidarytų… 

Su Meile ~

Flow In Glow | Žydrūnė

2 thoughts on “Genys ir tavo medis”

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: