Lego

Atsiguliau ant grindų. Jaučiau vėsą savo širdyje, mano šlapi plaukai man šaldė pečius ir aš visa drebėjau gurgiančiu pykčiu, nors ir vakarykštis barnis pasislinko po lova.

Manau, tu tikrai nežinai kas tu esi jeigu trokšti vien kitų pripažinimo ir tau svarbiausia kitų nuomonė. Juk baimė yra melagė, įbauginta ir tuščia pamesta palapinė kažkur dykumoje viduje tavęs… Ego nenori pabaigti savo problemų. Jeigu jis neturės kam išsipasakoti – tai kartosi sau galvoje, kartosi ir kartosi. Ir verksi savęs, ir gailėsi savęs. Bet tu labiau aukštinai save, negu verkei. Tos ašaros viduje tavęs jau buvo pavirtusios ledo kaladėlėmis, kurios pastatė sieną tarp tavęs ir taikos, tarp tavęs ir palaimos, tarp tavęs ir manęs. Ir aš likau kalta. Nes tau būtina laimėti konfliktus, jokių kompromisų, tu niekada nenusileidi.

Tu didžiavaisi apšnekėdamas kitų trūkumus, tu pavydėdavai žmonėms, net artimiausiems, kuriems sekasi, tu kalbėdavai daug ir vien apie save. Pamesdavai bešnekėdamas savo taiką ir vienybę… Žodžiai išsisklaidydavo kambary, kai tu šaukdavai ant manęs, kaip pašvinkusios žuvies kvapas, o tavo sensoriai buvo sugedę – užuosdavai savo mėgstamiausių kvepalų kvapą, ar sudžiuvusios picos ir alaus sąmyšį, tau malonų.

Aš žinojau, kad tu buvai įskaudintas ir paliktas ne vieną kartą – užsikabinai minties, kad su tavimi taip elgsis vėl ir vėl. Ne tik užsikabinai, o užsirašydavai sau ant kaktos kiekvieną kartą žiūrėdamas į veidrodį – kad „mane visi išduoda, visi, bet aš geriausias“. Ir nors pats elgeisi blogai  nė pro plyšelį nematei savo kaltės, o tik užlipęs aukščiau visų rėkdavai, kaip pavargai nuo visų aplinkui, nuo visų sergančių, nuo visų nesėkmingų, nuo visų pastoviai besiskundžiančių.  O va, tu – visada viską padarai laiku ir geriausiai. Kiti nesugeba. Ir laikei save auka visą gyvenimą, nors nematei, kiek dėl savo poelgių palikai nukritusių…

Ant barnio nusėdo dulkių trupiniai. Ką daryti iš jų? Kepti pyragą?

„Man veganišką, prašau“, – pasakyčiau. Bet tyliu. Tau neįdomūs kitų norai.

Ir tu pagriebęs dulkes ir sumaišęs su  permirkusiais riebaluose troškimais, kartu su Napaleono torto pertimimo glajaus tekėjimu numuši viltį ir kepi savo tiesų tortą. Ir tau visiškai nesvarbu, kad aš alergiška abejingumui ir riebalų negaliu valgyti.

Ir aš užtilau dar labiau. Nes žodžiai ne tik, kad neturėjo prasmės, ištarti jie būtų iškart išgaravę ir prilipę prie sienų kaip pelėsis, kuris niekam nerūpėtų.

 „Tau visada viskas blogai, su sveikata blogai, su viskuo blogai“, – kištum savo glitų tortą į burną springdamas, o aš atsigėrus šaltinio vandens nušuoliuočiau ieškoti didesnės šluotos likusioms dulkėms ant grindų…

Mintyse rėkiau, pykau, juk liga galėjo būti sukurta sielos lygmenyje, karmos lygmenyje, o gal ją sukėlė dešimt metų be saiko gertas viskis ar vynas, mano kepenys, ar kita kūno dalėlė, must have, nebeatlaikė, nes buvo biologiškai perkrauta… Pasakyčiau tau – bet tu teišprunkštum: „Kosmosas, mergaite, eik miegot“, – ir nusisukęs vapėtum apie savo pasiekimus iliuzijų karalystėje.

O mano mintyse tu sėdėjai ir krapštei nosį ieškodamas smegenų. Taip aš tave kiekvieną kartą įsivaizdavau. O tu mane matei su karūna, kuri iš tikrųjų buvo ant tavo galvos, bet tu per tą egoistinį rūką nieko nebematei.

Buvai girtas savęs atžvilgiu, girdintis mažai, kas yra sakoma, apsuptas atsitikimų, per kuriuos netgi artimiausi tavo draugai trukdė tau bendraut su savo troškimais.

Kai prasidėjo žiurkių lenktynės tu įsinorėjai  visur būti pirmas, parodyti savo –  priešams ir tiems, kurie tave keikė ir skriaudė: „Aš būsiu toks patenkintas savimi, kai pravažiuosiu su nauju brangiu automobiliu pro jus – mano kenkėjai – o jūs tik šluosit gatves ar rinksit šiukšles, niekam tikę“. Ir tas didžiavamasis įstringa mano krūtinėje ir nors ir noriu pasakyt, koks tu pašlemėkas ir negerbi žmonių, lenktynės baigsis. Vieną gražią pavasario dieną, kai vairuosi tą savo naują brangų automobilį ir gurkšnosi alų, viskį ar bala žino ką, per staigiai padaręs posūkį ir užsimetęs ant savęs nuodų butelį nudegsi klyną. Ir angelai pradės krykštaut. Nes laikas tavo pamokai. Tie patys angelai ir inkš ir raudų chorą sukvies dėl tavo sutryptos moralės ir tavo nuodėmių, bet tu blokais, kaip lego, užsikrausi save dar labiau ir užblokuodamas energijos laukus savo kūne susirgsi ir… numirsi.

Atsisėdau ant grindų. Jaučiau gelsvą šviesą savo širdyje, mano šlapi plaukai šaldydami mano pečius mane vėsino. Aš kaitau. Bestatydama tiltą iš lego užsidegiau noru būti savimi labiau.

Juk kaladėlės Tau duotos, Tau beleika nuspręsti ką su jomis daryti.

448d772adc85b0f930a233c2ca64f75c

Kitą kartą kai užminsi savo švaria pėda, be nuodėmių, ant tos nešvarios lego kaladėlės savo viduje, neuždenk jos abejingumo skuduru ir nebandyk užkalbėt dantų apie kosminio laivo statybas, ir nepastumk jos po lova – o paimk į rankas, nuplauk švariai su augaliniu muilu ar soda su citrina nušveisk, ir atsisėsk pasvajoti. Ką gali pastatyti Tu?

Nurimo kaladėlės išgirdusios tavo svajones, kurioms nelemta žūti staigiame girtų minčių posūkyje ir jos pradėjo švytėti geltonai iš laimės, nes suprato, kad užsidegsi ir Tu.

Žėrėkit, žiogeliai.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: