13

Atsikeliu, vos atmerkiu savo ištinusias akis nuo verkimo. Jaučiuosi kaip meškėnas, mielas ir minkštas, bet pasiruošęs pulti. Praeinu kambarį, kur mėtosi stiklo šukės, kurios vakar dužo ir krito man ant rankų įrėždamos žaizdas, kurios dabar juokingos. Pasižiūriu į laikrodį – 13:13. Puiku! Ne tik vienas, bet dar ir du. Po velnių. Paspiriu stiklo gabalą, jis net nesureaguoja, atrodo niekas nereaguoja į mane, tik tas skaičius 13. Na, nors aš ne viena…

Mane lydi (persekiojo – klaidingas požiūris) skaičius 13. Vis kur benueidavau ir kur būdavo gyvenimo pamoka, pokytis, visur lydėdavo skaičius 13 – buto numeris (76, 49), telefono numeriai net susirikiuodavo į 13, žmonių, kurie atnešė didesnius pokyčius mano gyvenime, datos susisukdavo į 13 – darbo pradžia, meilės pabaiga, persikraustymo diena. Kartais tas 13 iššokdavo dienos bėgyje kelis kartus, leisdamas suprasti – „kažkas bus“. Jau pavagau nuo to „kažkas bus“, atrodo sukasi ir sukasi pragaro vartai su nesibaigiančiomis praeitų gyvenimo traumomis ir karminėmis pamokomis. O aš kaip vanagas taip ir tykau naujų įvykių ir vietų – kad suskaičiuoti, „kas iš jų čia išeina“. Dažniausiai skaičiui 13 priskiriamos neigiamos, ir itin retai, teigiamos savybės. Magijoje skaičius 13 simbolizuoja transformaciją, gimimą ir mirtį. O man 13 visada patiko – nes vien dėl to, kad būdavo visų ujamas kaip blogas pranašas, nelaimių vedlys – pernelyg įsibaiminusių žmonių akyse turbūt atrodydavau kaip velnio vaikas: „kaip tau patinka tas skaičius???“ Na, kažkas turi ginti tą skaičių, kaip ir blogą orą – kuo jis jums užkliuvo? Juk prasmės niekas neturi, mes ją suteikiame… Galvoju…

Kažkada skaičiau, velnio tuzinas susijęs su krikščioniškos Europos kultūros istorija. Kai kurie Biblijos tyrėjai teigia, kad būtent 13-osios dienos penktadienį Ieva ir Adomas atsikando draudžiamo vaisiaus. Taip užtraukė nuodėmę visam pasauliui. Va ir srėbiu  nuodėmių duženas nuo grindų. O pas majus ir astekus 13 buvo šventas skaičius, visai nesusijęs su mirtimi ar nelaimėmis. Jų mitologijoje dangus dalijosi į 13 lygių, kiekviename jų gyveno vis kita dievybė. Ir viena iš dievybių turbūt man mėto tuos skaičius man į akis, tarsi sakydama „turėk šventų bėdų, keep going“, ir dar su atgarsiais – nes tada pakyla viesulai, dangūs maišosi, pasauliai jungiasi ir daužosi į mane, tarsi migrenos prasidėjimo tarpinė būsena, ir parodo, kad metamarfozė netoli.

13 yra „Dievybės grįžimas“. Taip, labiausiai, aleliuja, šviečiu, spinduliuoju laime ir dievybe tarp kraujo upių ir ašarų kibirų su geltonom rožėm ir vėmalais nuo supuvusio šampano, iš praeities. Sukasi sukasi pragarai, ir man belieka laukti skaistyklos…

Radau straipsnį: „13 – vienybė ir pusiausvyra, natūrali gyvenimo tvarka per Šventąją Dieviškąją moteriškąją ir per Šventąją Širdį. 13 sakralinė jėga atneša ir atlieka transcendencijos dažnio rezonansą ir  Naujojos Žemės dažnio kodą, natūralius ritmus, kurie atsiduria pusiausvyroje ir šventoje tvarkoje; atsiranda tuo metu, kai žemė ir žmonės būna pasirengę priimti prarastas žinias. Tų laikų valdžios elitas iškraipė tiesą ir sukūrė skaičių 13 vieną iš baimių. Valdžia nori nukreipti jus nuo tiesioginio ryšio su Šaltiniu.“

Atrodo prabudau, bet dar ne. Atrodo viską suprantu, bet esu tarpinėje būsenoje tarp savęs čia ant žemės ir tarp savęs ten – kosmose. Nesuprantu kur dingo laikas, ir išvis, kur jis? Einu kavos prisipilsiu ąsotį, užsipilsiu, įsipilsiu, vonią pasidarysiu, gal atsikelsiu – gana akis plaut – žvilgteliu į laikrodį – kažkas naujo –  22:22.

„22:22 – Tikėkite ir pasitikėkite visomis gairėmis, kurios yra rodomos.  Jūs kuriate tiltą tarp savęs ir naujosios Žemės.“

O, aš dabar dar ir tiltas. Aleliuja.

Bet tada aš jau tiksliai žinojau kodėl aš praėjau per tą pragarą. Jei to pragaro prakaituotos šlapios liepsnos neišlydė manęs į nieką, tada aš gersiu savo skaidrias apelsinų sultis su giliom dvasiškom tiesom per rožinį šiaudelį, įmerkus kojas į gyvenimo baseiną – tą gyvenimą, kurį pati nusilipdysiu iš dulkių ir lavos, kurios yra iš mano sielos tiesų.

 Visai dar ne 13-oji šiandien – bet 13 paskutinį kartą pamačiau prieš gniaužiant kumščius daužt stiklą… Bet štai ir 444…

Aš kuriu savo pasaką, ir ta pasakos uodega vis vingiuoja ir vingiuoja, ir kutendama mano širdį, tarsi kava laisto magija mano kaulus, ir aš noriu šokti…

Prisimink, 13, ne 13, tą dieną gali nutikti tiek gerų, tiek blogų dalykų. Jei tikėsi, kad 13, ar 49 – blogio simbolis, nesąmoningai prisišauksi nesėkmes.

Screenshot_3

Prisimink – kažkur yra kažkas, kas svajoja turėti tavo blogas dienas.

Žėrėkit, žiogeliai, atsakingai. 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: